[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Julijos Žymantienės-Žemaitės (1845–1921) privačiosios raštijos ir egodokumentų išliko gana daug. Paminėtina autobiografija, apimanti laikotarpį iki kūrybinio kelio pradžios 1892 metais, kurioje atsiskleidžia bajoriška tėvų kilmė, pirmi rašytojos mokslai, šeimyninio gyvenimo sunkumai, troškimas šviestis. Vėliau Žemaitės gyvenimą padeda atkurti autobiografiniai pasakojimai „Pasiklausymai“, „Iš mano atsiminimų“, „Iš baudžiavos laikų“, „Pirmieji mano žingsniai“, „Kalėjime“, taip pat rašinys „Povilas Višinskis“ (1916 m.), kuriame prisimenami pirmieji kūrybiniai žingsniai. Kaip atskirą egodokumentų grupę galima išskirti Žemaitės laiškus spaudos darbuotojui, literatūros kritikui Povilui Višinskiui (1875–1906, išliko daugiau nei 70 laiškų), taip pat artimam bičiuliui Konstantinui Petrauskui (1878–1947, išliko daugiau kaip 60 laiškų). Laiškuose P. Višinskiui ryškėja kūrybos vingiai, abejonės, asmenybės formavimasis, laukiama kūrybos mėginimų kritikos ar pritarimo tam. O štai svarbiausia laiškų K. Petrauskui tema yra meilė, atskleidžianti šio vėlyvo rašytojos jausmo gyvybingumą, suteikianti asmenybei ypatingų spalvų ir bruožų. Be to, laiškai plačiai atveria 1911–1915 metų politinio ir kultūrinio Vilniaus gyvenimo foną.