Bibliotheca Lituana http://www.zurnalai.vu.lt/Bibliotheca-Lituana <p>Įkurtas 2011 m. Nagrinėja bibliotekų istorijos ir dokumentinio paveldo klausimus.</p> Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press lt-LT Bibliotheca Lituana 2424-3477 <p>Susipažinkite su autorių teisėmis&nbsp;<a href="http://www.zurnalai.vu.lt/Bibliotheca-Lituana/journalpolicy">žurnalo politikoje</a>&nbsp;skiltyje Autorių teisės.</p> Pratarmė http://www.zurnalai.vu.lt/Bibliotheca-Lituana/article/view/12123 <p>[tekstas lietuvių kalba]</p> <p>Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka&nbsp;kartu su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės&nbsp;ir informacijos mokslų institutu 2015 m. spalio 7 d. surengė mokslinę&nbsp;konferenciją, skirtą egodokumentinio paveldo tyrimams, aktualizavimui&nbsp;ir sklaidai. Egodokumentai suprantami kaip autobiografinė raštija&nbsp;pirmuoju asmeniu, kurios ryškiausi žanrai yra dienoraštis, atsiminimai,&nbsp;laiškai, atminimų albumai, o senojoje Lietuvoje – dar ir silva rerum tipo&nbsp;knygos. Konferencijoje veikė dvi sekcijos. Pirmoji buvo skirta bendrai teorinių,&nbsp;istorinių, savimonės raiškos raidos privačiosios raštijos problemų&nbsp;analizei ir galimiems sprendimams. Antroje sekcijoje buvo aptariamos&nbsp;daugiafunkcių egodokumentų, įvairiais aspektais susijusių su istoriniais ir&nbsp;etnografiniais Europos ir Lietuvos regionais, problemos, taip pat autobiografinė&nbsp;raštija, susijusi su Panevėžio regionu ir iš jo kilusiais žmonėmis&nbsp;(„Panevėžio regionu“ vadinama teritorija, esanti Lietuvos Šiaurės rytuose).&nbsp;Pagal pranešimus parengtuose ir šiame Bibliotheca Lituana tome publikuojamuose&nbsp;moksliniuose ir apžvalginiuose straipsniuose nagrinėjami&nbsp;egodokumentikos kilmės, raidos, sąsajų su senųjų bibliotekų ir kitų atminties&nbsp;institucijų fondais bei privačiais rinkiniais klausimai; atskleidžiama&nbsp;tarpdisciplinė prieiga prie egodokumentikos ir privačios raštijos tyrimų&nbsp;(istorijos, archyvistikos, bibliotekininkystės, muzeologijos, komunikacijos&nbsp;ir kt. mokslų atvejai); aptariami lituanistiniai egodokumentų telkiniai&nbsp;Lietuvos ir užsienio atminties institucijose, jų paieškos ir tyrimų ypatumai,&nbsp;taip pat egodokumentų viešinimo, publikavimo, leidybos problemos.&nbsp;Ypatingas dėmesys skiriamas Panevėžio regiono egodokumentikai, jos telkiniams,&nbsp;tyrimo bei identifikavimo problemoms, turinio bei tyrimų sąsajoms&nbsp;su tapatumu, vietos, šeimos bei giminės, emocijų istorijai.&nbsp;Straipsnių rinkinyje skelbiami 8 moksliniai straipsniai, 6 apžvalgos,&nbsp;1 šaltinio publikacija ir 2 recenzijos. Publikacijose ir rinkinyje siekiama&nbsp;pristatyti naujausius egodokumentinio paveldo tyrimus, autobiografinės&nbsp;raštijos, saugomos atminties institucijose, telkinius ir egodokumentus.&nbsp;</p> <p>Straipsniai ir šaltinių publikacijos atrinktos ir susistemintos teminiu požiūriu,&nbsp;rinkinys yra tęstinis, svarbus lituanistikos tyrimų sklaidai ir populiarinimui,&nbsp;egodokumentikos studijoms. Atlikti tyrimai turėtų paskatinti&nbsp;spausdintinio ir rankraštinio paveldo lituanistines, tarpdalykines studijas,&nbsp;jų rezultatų sklaidą, tarpinstitucinį bendradarbiavimą atliekant kitus&nbsp;panašius darbus. Rengiant ne tik mokslo bendruomenei, bet ir platesnei&nbsp;visuomenei skirtą knygą bendradarbiavo mokslo ir studijų bei viešojo sektoriaus&nbsp;(bibliotekų, muziejų) atstovai.</p> Arvydas Pacevičius Autorinės teisės (c) 2018 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 2018-11-04 2018-11-04 5 7 8 Egodokumentų tyrimai: senos erdvės – nauji horizontai http://www.zurnalai.vu.lt/Bibliotheca-Lituana/article/view/12124 <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Straipsnyje, remiantis projektinės veiklos ir fundamentinių tyrimų rezul­tatų analize, aptariami paskutinių penkerių metų egodokumentų tyri­mų pasiekimai ir perspektyvios studijų kryptys, ryškėjančios europinėje mokslo erdvėje ir Lietuvoje. Lietuvoje apie 2010 metus į mokslinį diskursą įvedus naują terminą egodokumentas, pastebimos sistemingesnės raš­tijos pirmuoju asmeniu studijos (projektai LEGODOK ir „Asmeninės lietuvių rašomosios kalbos duomenų bazės (AKdb) kūrimas“). Lietuvo­je bendrąja tyrimų tendencija laikytinos elito savimonės ir tapatumo raiškos studijos, į tyrimų lauką įtraukiančios naujus šaltinius (album amicorum). Tarpdalykiniai ,,apačių“ tyrimai veržliai plėtojami Šiaurės Europoje. Villa Vignoni forumas inspiravo solidžias publikacijas, skirtas asmens, šeimos ir bendruomenių tapatumams transkultūrinėje perspek­tyvoje. Kaimyninėje Lenkijoje leidžiami egodokumentiniai istorijos šalti­niai ir fundamentiniai tyrimai neretai aprėpia ir senosios Lietuvos pro­blematiką. Daroma išvada, kad plečiant tarptautinį bendradarbiavimą su kaimynais, Lietuvoje tęstini tiek lietuviškos egodokumentikos paveldo kaip kalbinės tapatybės raiškos, tiek transkultūriniai daugiakalbystės ir įvairialypio tapatumo sklaidos modernėjančioje visuomenėje tyrimai.</p> Arvydas Pacevičius Autorinės teisės (c) 2018 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 2018-11-04 2018-11-04 5 11 20 10.15388/BibLita.2017.12124 Egodokumentų leidyba Lietuvoje 1991–2015 m.: Vytauto Kubiliaus publikuoti laiškai ir dienoraščiai http://www.zurnalai.vu.lt/Bibliotheca-Lituana/article/view/12125 <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>XX a. 10 dešimtmetyje Lietuvos visuomeniniame gyvenime vykę pokyčiai buvo lūžio metas leidyboje – šalia penkių valstybinių leidyklų savo veiklą pradėjo 480 komercinių leidybos įmonių. Lietuvos dėmesio centre atsi­dūrė individas, siekiantis savo egzistavimą skelbti kaip istorijos dalyvio, liudininko istoriją. Atgimimo pradžioje ypač suklestėjo autobiografinis rašymas, emocinis ir estetinis santykis su tikrove padidino egodokumentų svarbą. Taigi egodokumentų sklaida per tradicinę ir skaitmeninę leidybą tampa svarbia kultūrinės atminties saugykla, o individo raiška sociali­niuose tinkluose jau virsta aktualia egodokumentikos sklaidos sociali­nėse medijose tyrimų tema. Pirmoje straipsnio dalyje autorė analizuoja tradicinės ir skaitmeninės egodokumentų leidybos Lietuvoje repertuarą, taip pat egodokumentikos raišką socialinėse medijose. Antroje dalyje kaip atvejį tiria tris publikuotas autodokumentines Vytauto Kubiliaus knygas: Lauksiu atsakymo: laiškai, novelės (2006); Dienoraščiai I dalis (1945– 1977) (2006) bei Dienoraščiai II dalis (1978–2004) (2007).</p> Margarita Dautartienė Autorinės teisės (c) 2018 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 2018-11-04 2018-11-04 5 21 40 10.15388/BibLita.2017.12125 Interpretacijos: Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių atvejis http://www.zurnalai.vu.lt/Bibliotheca-Lituana/article/view/12126 <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Straipsnyje aptariamas žodžių junginys silva rerum, kuris kaip terminas skverbiasi į Lietuvos humanitarinius mokslus. Juo kartais apibūdinama specifinė egodokumentikos rūšis – namų knygos. Tyrimas aktualus, nes pasitaiko, kad minėtasis silva rerum tyrėjų taikomas neapibrėžtai, tiks­liai nenusakant paties objekto. Straipsnyje apžvelgiama šių žodžių sam­plaikos kilmė, pateikiama įvairių interpretacijų, įvertinta jos tikimybė tapti moksliniu terminu. Tekste taip pat aptariamos Vilniaus universi­teto bibliotekos Rankraščių skyriaus rankraštinės knygos, keleto istorikų pavadintos silvae rerum; vertinamas jų priklausymas egodokumentikai. Konstatuota, kad šis sudėtinis terminas iš esmės vartojamas neadekva­čiai, o ir pati sąvoka netiksli. Išnagrinėti silva rerum kategorijai nepri­skiriami pavyzdžiai (studentų konspektai), netipiniai, ribiniai artefaktai (rankraščio ir spaudinio konvoliutas, post factum įrištas asmens kores­pondencijos pluoštas) ir kita verčia kritiškai vertinti šio žanro raštijos apibūdinimą silva rerum terminu. Kaip ir kitais atvejais, dera moksliškai argumentuotai vartoti terminus (bei jų sistemas), kuriais būtų pavadinti lietuviški egodokumentikos tipai.</p> Veronika Girininkaitė Autorinės teisės (c) 2018 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 2018-11-04 2018-11-04 5 41 68 10.15388/BibLita.2017.12126 Egodokumentai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultūros tyrimuose: Jano Cedrowskio dienoraščio atvejis http://www.zurnalai.vu.lt/Bibliotheca-Lituana/article/view/12127 <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Egodokumentiniai tyrimai nuolat populiarėja ir vis plačiau taikomi is­toriografijoje. Nors už egodokumentų sąvokos slypintys šaltinių tipai – dienoraščiai, atsiminimai, autobiografijos ir daugelis kitų smulkesnių žanrų – jau seniai naudojami istoriografijoje, tačiau daugybę metų pir­minė jų funkcija buvo pildyti ir plėsti faktologinę žinių bazę, kadangi į galimą subjektyvumą, neretai ir į fikcinius elementus šiuose šaltiniuose buvo žiūrima itin atsargiai. Naudojant egodokumentinį tyrimo metodą subjektyvūs ir fikciniai elementai šaltiniuose gali daugiausia papasako­ti apie autoriaus pasaulėjautą. Pasitelkus LDK bajoro Jano Cedrowskio atsiminimus, galima pabandyti praktiškai patikrinti, ar LDK bajorų ego­dokumentai gali liudyti politinę jų kultūrą. Šie atsiminimai itin trum­pi, tačiau labai vaizdingi. Juose atsispindi ne tik asmeninio jo gyvenimo momentai: jaunystės kelionės, su šeimos pagausėjimu susijęs džiaugsmas ar netekties sąlygotas skausmas, bet ir viešo jo gyvenimo detalės, kurios atspindi politines rašiusiojo pažiūras ir iš tam tikrų veiksmų išryškėjusią politinę kultūrą.</p> Kristina Petrauskė Autorinės teisės (c) 2018 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 2018-11-04 2018-11-04 5 69 84 10.15388/BibLita.2017.12127 Autocenzūros galia: Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos 1722–1733 m. užrašai http://www.zurnalai.vu.lt/Bibliotheca-Lituana/article/view/12128 <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Straipsnio centre – 1722–1733 m. Merkinės seniūno Antano Kazimie­ro Sapiegos kasdienės veiklos dienoraštis, kuriame fiksuojami susitikimai, korespondencija, valdų administravimo klausimai, autoriaus sveikatos būklė, kelionių maršrutai, LDK tribunole nagrinėtos bylos, kiti įvairūs veiklos faktai. Jame nerasime refleksinio pobūdžio minčių, aiškiai jaučia­ma emocinė autoriaus distancija nuo aprašomų įvykių. A. K. Sapiegos gyvenimo ritmą lėmė ne tik ūkiniai reikalai, bet ir valstybės institucijų – Tribunolo, seimelių, Seimo – darbo sesijos. Susipažinus su dienoraštyje užfiksuotos informacijos temomis, keliama prielaida apie autocenzūrą, turėjusią įtaką fiksuojamos informacijos pasirinkimui. Todėl straipsnio tikslas – pristatyti šaltinio įrašų temas, aptarti informacinį bei parene­tinį jų pobūdį ir taip išryškinti kai kuriuos aspektus, kurie galėtų paliu­dyti, kad autorius atsirinkdavo dienoraštyje pateikiamą informaciją, ir atskleisti autocenzūros įtaką rašant dienoraštį. Autorius sąmoningai at­skyrė ne tik žemvaldžio gyvenimą nuo politiko gyvenimo, bet ir viešojo bei privataus asmens gyvenimus. Orientuodamasis į būsimus skaitytojus, A. K. Sapiega cenzūravo užrašus, susikoncentravo į tuos įvykius, kurie turėjo ar galėjo suformuoti teigiamą jo įvaizdį paveldėtojų akyse. Nors šaltinis ir atskleidžia įvairialypius Merkinės seniūno kasdienio gyvenimo epizodus, jame brėžiami migloti autoriaus asmenybės kontūrai.</p> Jolita Sarcevičienė Autorinės teisės (c) 2018 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 2018-11-04 2018-11-04 5 85 104 10.15388/BibLita.2017.12128 Mykolo Kazimiero Radvilos, vadinamo Žuvele (1702–1762), dienoraštis: tarp itinerarijaus ir egodokumento http://www.zurnalai.vu.lt/Bibliotheca-Lituana/article/view/12129 <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Straipsnyje apžvelgiama Mykolo Kazimiero Radvilos, vadinamo Žuve­le, dienoraščio specifika egodokumentinių tyrimų kontekste. Beveik visą gyvenimą sąmoningai didiko rašytas dienoraštis atskleidžia ne tik kultū­rinės Baroko epochos specifiką, bet ir individualius asmenybės bruožus. Pirmame skyriuje pristatoma dienoraščio specifika – šaltinyje gausu iti­nerarinio pobūdžio tyrinėjimams naudingos informacijos, tačiau dėl jo apimamo laikotarpio ir apimties įrašuose pasitaiko informacijos, kuri at­skleidžia didiko charakterio bruožus, santykius šeimoje, sveikatos būklę. Antrame skyriuje pristatomi M. K. Radvilos asmenybės bruožai, kuriuos galime įžvelgti dienoraščio įrašuose, santykiai su šeimos nariais. Saviiro­niškas ir nerimastingas M. K. Radvila palaikė šiltus santykius su pirmąja žmona Pranciška Uršule Višniovecka Radviliene, dukra Teofilija. San­tykiai su valdinga motina Ona Sanguška Radviliene buvo daug labiau įtempti. Taip pat ryškėja Baroko epochos įtaka asmenybės pasaulėžiūrai ir požiūriui į mirtį.</p> Vika Veličkaitė Autorinės teisės (c) 2018 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 2018-11-04 2018-11-04 5 105 121 10.15388/BibLita.2017.12129 Fenomenalios komunikacijos prigimtis. Atvejo analizė: gyvenimo istorijos naratyvas dr. Marijos Sereikienės-Kiškytės (gim. 1925 m.) prisiminimų knygoje „Mano laikas“ http://www.zurnalai.vu.lt/Bibliotheca-Lituana/article/view/12130 <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Straipsnyje nagrinėjama fenomenalios komunikacijos prigimtis. Remian­tis konstruktyvistinės teorijos metodologija, atliekama naratyvinė asmens egodokumento analizė. Tyrime taip pat pateikiama fenomenalios komu­nikacijos genezė. Nustatyta, kad fenomenalios komunikacijos prigimtis glaudžiai siejasi su tvirtais genealoginiais šeimos ryšiais, su ankstyvu so­cialinio statuso suvokimu ir jo įprasminimu socialiniuose santykiuose, su gebėjimu priimti savarankiškus sprendimus, su altruistine veikla. Pažy­mėtina, kad komunikacijos kokybei yra svarbi tokia veikla, kaip antai: do­mėjimasis savo kraštiečiais ir jų likimu, nuolatinė savišvieta, visuomeninė veikla, mokslo siekimas, dialogo tarp skirtingų kartų plėtojimas. Nustaty­ta, kad fenomenalios komunikacijos genezė tiesiogiai susijusi su emociškai stipriai išgyvenamais įvykiais. Fenomenali komunikacija sąlygoja asmens pasitenkinimą intelektine, emocine, moraline ir dvasine egzistencija. Api­bendrintai galima teigti, kad fenomenali komunikacija būdinga išsilavi­nusiai, inteligentiškai, savarankiškai asmenybei, kuri išsiskiria „atviru protu“, siekia nuolat būti įvykių sūkuryje, palaiko kontaktus su skirtingų kartų asmenimis, turi ateities planų. Fenomenali komunikacija galėtų būti vienas iš subjektyvių gyvenimo kokybės veiksnių.</p> Angelė Pečeliūnaitė Autorinės teisės (c) 2018 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 2018-11-04 2018-11-04 5 123 146 10.15388/BibLita.2017.12130 Istoriografiniai amžininkų tekstai apie Lietuvos valstybės atkūrimą kaip lokalinės galvosenos raiškos vieta (Panevėžio apskrities atvejis) http://www.zurnalai.vu.lt/Bibliotheca-Lituana/article/view/12131 <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Straipsnyje, remiantis Lietuvos centriniame valstybės archyve išliku­siais dokumentais, analizuojama lokalinės galvosenos raiška Panevėžio apskrities valsčių savivaldybių istorijose. Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento pavedimu 1927 m. viršaičių ir / ar sekreto­rių papasakotos istorijos buvo paremtos amžininkų atsiminimais. Gilus memuarinis klodas valsčių istorijose, atsižvelgiant į savivaldybių veiklos atkūrimo istoriškumą, prielaidas, Nepriklausomybės priešus ir sąjungi­ninkus, vertinant savo jėgas ir suvokiant galimybes bei atliktus veiksmus, pateikė skirtingų įvykių interpretacijų. Valsčių istorijose atsispindintys lokalinės galvosenos ypatumai plečia supratimą apie tam tikrose vietose / srityse susiformavusį Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo vertinimą, pagal kurį siekta įsigilinti į konkrečios vietovės situaciją, kategoriškai ne­atmetant valsčiaus žmonių išgyventos patirties.</p> Tomas Petreikis Autorinės teisės (c) 2018 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 2018-11-04 2018-11-04 5 147 168 10.15388/BibLita.2017.12131 Rašytojos Žemaitės (meninė) gyvenimo rekonstrukcija remiantis archyvalijomis http://www.zurnalai.vu.lt/Bibliotheca-Lituana/article/view/12132 <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Julijos Žymantienės-Žemaitės (1845–1921) privačiosios raštijos ir egodoku­mentų išliko gana daug. Paminėtina autobiografija, apimanti laikotarpį iki kūrybinio kelio pradžios 1892 metais, kurioje atsiskleidžia bajoriška tėvų kilmė, pirmi rašytojos mokslai, šeimyninio gyvenimo sunkumai, troš­kimas šviestis. Vėliau Žemaitės gyvenimą padeda atkurti autobiografi­niai pasakojimai „Pasiklausymai“, „Iš mano atsiminimų“, „Iš baudžiavos laikų“, „Pirmieji mano žingsniai“, „Kalėjime“, taip pat rašinys „Povilas Višinskis“ (1916 m.), kuriame prisimenami pirmieji kūrybiniai žingsniai. Kaip atskirą egodokumentų grupę galima išskirti Žemaitės laiškus spaudos darbuotojui, literatūros kritikui Povilui Višinskiui (1875–1906, išliko dau­giau nei 70 laiškų), taip pat artimam bičiuliui Konstantinui Petrauskui (1878–1947, išliko daugiau kaip 60 laiškų). Laiškuose P. Višinskiui ryškėja kūrybos vingiai, abejonės, asmenybės formavimasis, laukiama kūrybos mėginimų kritikos ar pritarimo tam. O štai svarbiausia laiškų K. Petraus­kui tema yra meilė, atskleidžianti šio vėlyvo rašytojos jausmo gyvybingu­mą, suteikianti asmenybei ypatingų spalvų ir bruožų. Be to, laiškai plačiai atveria 1911–1915 metų politinio ir kultūrinio Vilniaus gyvenimo foną.</p> Aldona Ruseckaitė Autorinės teisės (c) 2018 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 2018-11-04 2018-11-04 5 171 180 10.15388/BibLita.2017.12132