Kurianti tėvystė - motinystė ir šiandienė bevaikystės kultūra

Santrauka

Klausimas „Ar verta turėti vaikų“, pasak prancūzų filosofo Gabrielio Marcelio, Vakarų visuomenėje yra naujas. Turėdamas laisvę paneigti prigimtinę gyvenimo duotybę – jungtuvinį žmogaus ir gyvenimo ryšį – individas ir visuomenė patiria nuobodulį – egzistencinę tuštumą. Ši problema tiksliau aprašoma kognityvaus, ne moralinio trūkumo terminu: gyvename gyvenimo vertės eklipsės laikais. Šis pasaulio spalvos pritemimas nulemtas daugelio priežasčių, tačiau viena iš svarbiausių yra savęs bei vyro ir moters santykio nuskurdinimas iki seksualumo – termino, kuriame vyrauja utilitarinė dimensija. Kad vyro ir moters galią pradėti gyvybę tiksliau yra vadinti „generatyvumu“ (arba „gimtiškumu“), sutaria tokios palyginti skirtingos pažiūrų sistemos, kaip antai klasikinė tomistinė antropologija, Rytų žmogaus supratimas (Vydūnas) ir psichoanalizė (Erikias Eriksonas). Kad tokia antropologija yra adekvati – Jono Pauliaus II – terminas, parodo ir skaitlingi pastarųjų dešimtmečių neurobiologiniai tyrimai, moters grožį aiškiai susiejantys su jos vaisingumu. Tačiau pastarojo vertės suvokimą apsunkina, pasak Dawsono, Vakarų moksle įsigalėjusi pozityvistinė tradicija; vaisingumą suvokiant remiantis biologijos žiniomis ir medicinos tyrimais, vyrauja „biologijos“ semantika, kuri „nebepamena“, kad moters grožis susijęs su jos potencialu atverti ar uždaryti gyvenimo vartus. Atvirumas vaikams praturtina pačius tėvus „ego ribų išplėtimu“, o vaikų ir, vadinasi, visos visuomenės vystymuisi pirmieji metai kuria emocinės sistemos pamatus, kuriuos vėliau galima sustiprinti tik investuojant daug lėšų į pedagogines, medicinos ir socialines paslaugas to pamato neturintiems. Suvokti ir paremti motinystę ir tėvystę per pirmąjį jaunos šeimos gyvenimo dešimtmetį yra vienintelė valstybės politika, kurią būtų galima pavadinti tikrai pragmatiška