Alzheimerio liga paveikia visą šeimos sistemą. Artimiesiems tenka spręsti ligonio globos klausimus. Nesant specializuotų paslaugų, dažnai ryžtamasi globoti ligonį namuose. Kokybinis tyrimas, kuriuo siekta atskleisti šeimos narių patirtį globos procese, parodė, kad kartų solidarumo teorijos požiūriu apsisprendimą globoti dažniausiai lemia normatyvinis solidarumas ir nepasitikėjimas globos institucijomis. Artimieji susiduria su dideliais globos iššūkiais ir ne visada pajėgūs juos įveikti patys. Tačiau paslaugų, kurios atlieptų specifinius globėjų poreikius, stinga. Todėl Alzheimerio liga sergančius artimuosius globojantys šeimos nariai, nepaisant didelio socialinės pagalbos, informacijos ir psichologinės paramos poreikio, lieka ,,nematomi“ paslaugų sistemai. Šiuo požiūriu didelę reikšmę įgyja funkcinis šeimos narių solidarumas, suponuojantis paramos mainus sudėtingomis globos situacijomis.