Muzikos (ar muzikalumo) apraiškų literatūroje gali būti įvairių: veikėjai muzikantai, kompozitoriai, atlikėjai; veikėjų pokalbiai apie muziką; minimi ar aprašomi skambantys kūriniai; cituojamos dainos; įterpiamos kompozicijų partitūrų ištraukos ir t. t. Tačiau, kaip teigia intermedialumo tyrinėtojas Werneris Wolfas, norint kalbėti apie literatūros muzikalizavimą, muzika privalo dalyvauti literatūrinio teksto signifikacijos procese, o verbalinė jo plotmė skaitytojui turi suteikti muzikos, patiriamos „per tekstą“, įspūdį1. Šiame straipsnyje siekiama aptarti literatūros muzikalizavimo ypatumus Kosto Ostrausko pjesėje Kvartetas (1969), kurioje dialogas su muzika skleidžiasi struktūros, veikėjų iš(si)dėstymo, pačios pristatomos istorijos (siužeto) ir intertekstinių ryšių lygmenimis, veikiančiais kūrinio reikšmės suvokimą. Architekstinio šios pjesės ryšio analizė padeda nustatyti ypatingą jos žanrą, palaikomą ne tik Kvarteto turinio, bet ir draminio teksto išraiškos, t. y. grafinių niuansų, vizualių intarpų. Pjesės žanro savitumas ir literatūros-muzikos santykio analizė išryškina siužetinę Ostrausko kūrinio mintį bei leidžia aptariamą draminį tekstą įvertinti platesniame istoriniame meno kontekste.