Kęstučiui Nastopkai
Protagonistas šiemet nieko neparašė. Sausra, pusiau
nudžiūvęs slyvmedis, poetas, ne klasikas, bet gyvas.
Geria per mažai vandens, nebegauna laiškų. Už tai ir
negauna, kad. Visko gyvenime matė, daugiau nebenori
būti kritiku. Eis tiesiai prie veidrodžio, ims skustuvą.
Bet ir čia jau būta kažkieno gerokai anksčiau už mus.
Veidrodyje pakabino paveikslą iš knygos. Rėmų vidury
dažų sluoksniai nuskutinėti. Visi. Vaikiška akis iš ten
akimirką šypteli. Poetas daug dirbo šią vasarą. Krosnį
nugriovė pats. Protagonistas tuo metu kažkur dalyvavo.
Grįžo su barzda, o veidrodis jau be rėmų, vasara kažkur
pasiliko neatsakingai išeikvota. Astronominiai ženklai,
vėlyba vakarinė kava, nervai. Savo vietose. Menas
trumpas, įrėmintas, o gyvenimas – visoks. Amžinos tik
struktūros. Paskolinkit valandai protagonistui Greimo
kaukolę. Tą tikrąją, tą vienintelę. Ne Algirdo, ne Juliaus,
o va tą – su kvadratinėmis akiduobėmis. Tada jis, tada
jis tam poetui, tada jis tam vaikui ir tam sau
tam vaikui ir tam poetui
tada jis – tam sau