Kaip teigiama Jeffrey, Walford, Delamont ir Atkinson Wiley tarptautinių edukologijos etnografinių tyrimų vadove (Beach, Bagley and Marques da Silva, 2018) keliuose publikuotuose skyriuose, Hammersley ir Atkinson Etnografija: principai praktikoje – viena iš dažniausiai cituojamų edukologijos etnografinių tyrimų publikacijų Šiaurės Europoje, ypač Jungtinėje Karalystėje. Pirmą kartą 1983 metais išleistoje knygoje etnografija aprašoma kaip tyrimo metodas, kuriuo siekiama giliau suprasti lokalias žinias ir kultūrą bei reprezentuoti šią kultūrą ją aprašant. Autoriai pažymi, kad „etnografija apima tiesioginį ir netiesioginį dalyvavimą žmonių gyvenime – stebint, kas vyksta, klausantis, kas sakoma, pateikiant esminius klausimus, renkant visus įmanomus duomenis, kurie padės atskleisti nagrinėjamą problemą – pagrindinį tyrimo objektą“ (1983, p. 1.). Panašių idėjų pateikia ir kiti autoriai. Pasak Trondman, Willis ir Lund (2018), šių idėjų ištakos – 1907 metais Paryžiuje pradėta diskusija apie etnografinius tyrimus, jų galimą vaidmenį ir vertę socialiniam teoretizavimui. Į šią diskusiją įsitraukė tokie socialinių mokslų atstovai, kaip antai Emile Durkheim ir René Worms. Pastarasis pradėjo diskusiją. Pasak jo, etnografija – metodas pavaizduoti „primityvias visuomenes“. Durkheim teigė, kad etnografinis tyrimas yra prasmingesnis ir gali suteikti patikimą pagrindą analizuojant kultūras, kultūros procesus ir jų istorinę raidą visose visuomenėse, ne tik vadinamosiose primityviose. Vėliau šiuo principu vadovavosi Čikagos sociologijos mokykla (angl. Chicago School of Sociology). Pastaraisiais dešimtmečiais Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje šiuo principu remiantis nusakomi edukologijos etnografinių tyrimų parametrai. Edukologijos etnografiniai tyrimai pasklido ir kitose šalyse. Šiame straipsnyje apžvelgiama edukologijos etnografinio tyrimo istorinė raida ir šiuolaikiniai iššūkiai, ypač Europoje.