[straipsnis anglų kalba; santrauka ir reikšminiai žodžiai lietuvių kalba]
Šiame straipsnyje tiriamas kalbėjimo klasėje ir dialoginio literatūrinio argumentacinio (DLA) rašymo santykis. Šis darbas yra dalis platesnio tyrimo, kuriame analizuojamas argumentacinis rašymas kaip socialinių praktikų, kurios sudaro ilgalaikį mokymosi procesą, rinkinys (Newell, Bloome, & Hirvela, 2015). Ši perspektyva yra glaudžiai susijusi su dabartiniu rašymo supratimu, kuris atsirado per pastaruosius penkiolika metų (Nystrand, Green, & Weimelt, 1993; Klein & Boscolo, 2016; Newell, Beach, Smith & VanDerHeide, 2011). Autorė naudojosi Bakhtino teorija argumentacinio rašymo ir kalbėjimo tyrimui klasėje. Tai apima reiškinių prasmės ir išraiškos bendraujant sąveiką. Dėl to visos interakcijos ir reikšmės yra iš esmės dialoginės, nes jas vienija istorija ir numatoma ateitis. Ši perspektyva apibrėžia argumentacinio rašymo mokymą ir mokymąsi kaip susiformavusį per tam tikrą laiką su unikaliomis praktikomis ir pažinimo būdais, atsirandančiais bendraujant klasėje. Tai reiškia, kad argumentacinių praktikų mokymas ir mokymasis visada bus unikalus ir priklausomas nuo konteksto, kuriame yra praktikuojamas. Pritaikiusi šią teoriją, autorė naudojo analitinį mokomosios grandinės metodą ir diskurso analizę dviejų skirtingų klasių diskusijų tyrimui. Siekta atsakyti į šiuos klausimus: Koks yra kalbėjimo klasėje ir dialoginio literatūrinio argumentacinio rašymo kaip socialinės praktikos santykis? Kaip kalbėjimas yra taikomas apibrėžiant ir plėtojant DLA argumentacinių veiksmų, konceptų ir idėjų, iškeltų literatūroje, atžvilgiu?