Socialinės struktūros Pševorsko kultūroje, remiantis gyvenviečių formų tyrimu – kitas statybos modelis arba tyrimų perspektyvos pakeitimo būtinybė

Santrauka

Kalbant apie namo utilitarinę funkciją, galima teigti, jog tai yra pastatas, kuris savo buitinėmis ir konstrukcinėmis savy­bėmis sudaro būtinas sąlygas, kad žmonės galėtų jame gy­venti. Pagal evoliuciją matyti, kad gyvenamojo namo forma ir konstrukcija keitėsi – priklausė nuo civilizacijos ir tech­nikos išsivystymo (plg. Szolginia, 1975, s. 73). Tačiau jau nuo žmonių nuolatinių gyvenviečių atsiradimo jų teritorijoje galima aptikti vidinių kokybinių skirtumų tarp žmogui gy­venti skirtų objektų. Šie skirtumai kyla iš visuomenės dife­renciacijos ir žmonių santykių atskirose grupėse komplika­cijų. Viduržemio jūros baseino didžiosiose kultūrose namas buvo prestižo simbolis ir atspindėjo savininko visuomeninę padėtį. Namą galima suprasti kaip visuomenės struktūros atspindį ir iš tolo matomą jo gyventojo / šeimos padėties simbolį. Šie tarpusavio ryšiai yra universalūs visai žmonijai ir puikiai matomi ir mūsų laikais.
Visuomenėms, gyvenusioms erų sandūroje Germania Magna teritorijoje, namas turėjo būti aiškus, iš tolo mato­mas ženklas, informuojantis apie jo savininko visuomeninį statusą. W. Haarnagelis, remdamasis įvairių apgyvendini­mo laikotarpių, įvairių kategorijų namų dydžių stebėsena Feddersen Wierde vietovėje, nurodo, kad per jų prizmę ga­lima matyti gyvenvietės visuomeninės struktūros pokyčius.
Tai leidžia atkurti vietinio elito susidarymo procesą, visuo­menės, kuri pradžioje buvo vienodo turtinio lygio, virtimą visuomene, kurios socialinė struktūra skirtinga. Haarnagel identifikuoja namo šeimininką ir nustato jo vietą ano meto visuomenės hierarchijoje.
Pševorsko kultūros gyvenvietėse vis labiau išskiriamos stulpavietės, bylojančios apie stulpinės konstrukcijos ilgus, neįgilintus pastatus. Galima teigti, jog ir čia galėjo būti paro­doma visuomeninė padėtis per savo namo pastatymo prizmę.
Įvairioms ,,barbariškoms“ bendruomenėms namo reikš­mė turėjo būti kur kas platesnė, suprantama ne tik kaip būstas. W. E. Hearn namą suvokė kaip gyvus ir mirusius bendruomenės narius jungiančią grandį. Kuo namas buvo senesnis, tuo labiau jis galėjo simbolizuoti atskirų kartų ryšį, tapti ryškiu gyvenvietės apibrėžtos teritorijos užėmimo žen­klu. Žemės nuosavybė ir galimybė dėl to ant jos pasistatyti namą turėjo ir simbolinę reikšmę. Žemės ir namo nuosavybė užtikrino visas bendruomenės nario teises, kartu leido nau­dotis ir grupės sukurtais turtais. Atrodo, neginčytina, kad tai stengtasi pabrėžti matomu būdu ir savo atitinkamos pozici­jos pažymėjimu tokioje visuomenėje.
Iš lenkų kalbos vertė Mykolas Michelbertas