Priešmokyklinio ugdymo pedagogų ir tėvų bendravimas ir bendradarbiavimas (Kauno miesto atvejis)
Šeimos ir ugdymo įstaigos darbuotojų bendradarbiavimas – būtina sąlyga sėkmingam vaiko ugdymui(si), tačiau įtraukti tėvus į ugdymo įstaigos gyvenimą nėra paprasta. Pastebima tendencija, kad tėvai vis mažiau skiria laiko bendravimui su pedagogais, nors vaikų ugdymo(si) sunkumai, prasti rezultatai, elgesio problemos ir kita dažnai įvardijama kaip menko ugdytinių tėvų ir pedagogų bendradarbiavimo pasekmė.
Tyrimo tikslas – išanalizuoti priešmokyklinio ugdymo pedagogų ir tėvų bendravimą bei bendradarbiavimą. Tyrimas atliktas Kauno miesto 8-iose ikimokyklinio ugdymo įstaigose 2019 m. lapkričio mėn. Respondentai buvo atrinkti patogiosios atrankos būdu. Tyrime dalyvavo 50 priešmokyklinio amžiaus vaikų tėvų ir 46 pedagogai.
Atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad svarbiausios kliūtys sėkmingam tėvų ir pedagogų bendravimui ir bendradarbiavimui yra tėvų užimtumas ir nenoras dalyvauti ugdymo veikloje. Tėvai dėl užimtumo ir laiko trūkumo neįtraukiami į bendradarbiavimo veiklą. Pedagogai nenoriai bendrauja telefonu ir internetu, teisindamiesi, kad yra užimti darbine veikla. Tuo tarpu tėvams tai priimtinesnė ir patogesnė bendravimo forma. Tiek pedagogai, tiek tėvai stengiasi bendrauti ir bendradarbiauti taupydami savo laiką, todėl bendravimas ir bendradarbiavimas yra problemiškas, ne visada nuoširdus. Tarp pedagogų ir tėvų nepastebėta glaudaus ryšio, kuris galėtų būti užmezgamas bendrų veiklų metu.
Dabartinis tėvų ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų bendravimas ir bendradarbiavimas yra problemiškas ir dėl to, kad taikoma viena pagrindinė bendravimo ir bendradarbiavimo forma – pokalbiai atvedant ir pasiimant vaiką ir tėvų susirinkimai, kurie organizuojami retai.