Straipsnyje tiriami dialektologiniai ir sociolingvistiniai duomenys, surinkti XX a. antrojoje pusėje. Analizuojama paskutiniųjų pietų aukštaičių patarmės atstovų, gyvenusių Šalčininkų rajono apylinkėse, kalba. Pagrindinis šio sinchroninio tyrimo tikslas – atskleisti tiriamojoje teritorijoje, kurioje buvo ir tebėra vartojama ne vien lietuvių kalba, sintaksinių konstrukcijų kaitą: apibūdinti prielinksninių konstrukcijų atsiradimo vietoj linksnio atvejus, nustatyti galimas šio reiškinio plitimo priežastis. Darbe remiamasi Vytauto Ambrazo (2006) šia tema išdėstytais apibendrinimais.
XX a. antrojoje pusėje Šalčininkų rajono apylinkių lietuvių šnektos atstovai gyveno aktyvių kontaktų zonoje. Respondentai nuo seno gerai mokėjo ir aktyviai vartojo kelias kalbas: lietuvių šnektą (priklauso pietų aukštaičių patarmei), vietinės baltarusių tarmės variantą, vadinamą poprostu (‘paprastąją kalbą’), vietinį lenkų kalbos variantą ir rusų kalbą. Pokalbių metu visos šios kalbos buvo natūraliai kaitaliojamos tarpusavyje – vyko aktyvi kodų kaita. Dėl ilgalaikių kontaktų su slavų kalbomis Šalčininkų apylinkių lietuvių šnektoje ėmė formuotis ir plisti nauji kalbos reiškiniai.
Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti laipsnišką naujų sintaksinių konstrukcijų plitimą. Aiškinamasi, kaip ir kodėl šios konstrukcijos įsitvirtina lietuvių šnektoje. Tyrime konstatuojama, kad tiriamojoje lietuvių šnektoje dažnai vartojami prielinksniai – ant, dėl, į, po – junginyje su linksniu įgauna naujų reikšmių. Daugelis tų reikšmių yra atsiradusios kaimynų slavų kalbų pavyzdžiu, todėl lietuvių kalbai dažnai yra svetimos. Intensyvių kontaktų sąlygomis skatinamąjį vaidmenį čia atliko vietinė baltarusių tarmė. Prielinksninės konstrukcijos dar nėra visiškai išstūmusios tiriamajai lietuvių šnektai būdingų atitinkamų neprielinksninių. Jos čia įsitvirtinę ne vietoj grynųjų linksnių, o greta jų. Tiriamos lietuvių šnektos sintaksės kaitą skatina ir bendrinė lietuvių kalba.