Nors Latvijos kultūroje jau nuo XIX amžiaus paplito paties autoriaus leidžiami kūriniai, autoriai kaip savo kūrinių leidėjai nebuvo sistemiškai nagrinėjami dėl įsigalėjusio požiūrio, kad didžioji dalis pačių rašytojų išleistų kūrinių – tik antraeilė literatūra. Autoriui suteikiama galimybė pačiam išleisti savo kūrinius – gera alternatyva tuomet, kai neįmanoma rasti kito leidėjo. Knygos istorijoje esama pavyzdžių, rodančių, kad tokiu būdu išleidžiama avangardinių kūrinių, pateikiančių naujovišką požiūrį į politinius, socialinius, kultūrinius ir mokslinius procesus.
Šio straipsnio tikslas – nagrinėjant ir įvertinant išeivijoje gyvenusio ir kūrusio latvių rašytojo Eduardo Freimanio kūrybą, atskleisti pagrindinius iššūkius, su kuriais susidūrė savo kūrinius leidę latvių rašytojai, išsiaiškinti šių iššūkių priežastis ir rasti sprendimus.
Freimanis ėmėsi savilaidos veiklos Kanadoje 1986 m., sulaukęs 65 metų amžiaus ir suvokęs, kad jo galimybės išleisti kitą savo kūrinį vis menkės. Tuo metu išeivijoje gyvenanti jaunoji latvių karta jau asimiliavosi, o senosios kartos atstovų gretos vis retėjo, todėl latviškų knygų poreikis vis mažėjo. Leidėjų ir naujų leidinių skaičius taip pat mažėjo. 1986–1990 metais Freimanis Kanadoje išleido septynias prozos knygas ir tapo vienu produktyviausių išeivijoje gyvenančių 9-ojo dešimtmečio rašytojų. Jis buvo ir pirmas rašytojas, išdrįsęs leisti savo kūrinius Latvijoje iškart po Nepriklausomybės paskelbimo 1990 metais. Freimanis užmezgė ryšį su dviem profesionaliomis Latvijos leidyklomis („Liesma“ ir „Artava“), kurios pažadėjo išleisti daugelį jo prozos kūrinių. Deja, dienos šviesą išvydo tik dvi jo knygos. Latvijos leidybos pramonės situacija greitai keitėsi – ir dėl rinkos ekonomikos dėsnių, ir dėl aštrios Freimano kūrybos kritikos, išsakiusios abejonių dėl rašytojo literatūrinių gebėjimų, ryšiai su leidyklomis, pasirinkusiomis potencialų pelną žadančius kūrinius, nutrūko.
Nusivylęs Latvijos leidėjais ir literatūros kritikais, 1991–1992 m. Freimanis vėl ėmėsi savilaidos Kanadoje, ieškodamas bendradarbiavimo partnerių. Laimei, jis greitai juos surado ne tik Latvijoje (leidykla „Arvīda Celmiņa“ Kuldygoje ir „Solvita“ Rygoje), bet ir JAV (leidykla „Mežābele“ Itakoje). Nuo 1993 iki 2005 m. šios leidyklos išleido 28 Freimanio kūrinius. Visos leidybos išlaidos teko pačiam rašytojui. Deja, leidinių kokybė ne visada buvo tinkama. Pavyzdžiui, leidykla „Solvita“ užtikrino kruopštų redagavimą, korektūrą ir patrauklų knygų dizainą, o leidyklos „Arvīda Celmiņa“ (su keliomis išimtimis) išleisti kūriniai buvo niekuo neišsiskiriančios išvaizdos, jų dizainas primityvus. Šios knygos sulaukė visiškai priešingų literatūros kritikų vertinimų. Recenzijose išsakytus kaltinimus grafomanija keitė pagyros už novatorišką požiūrį į išeivijoje gyvenančių latvių problemų refleksijas.
Nors Freimanio leidžiamų kūrinių tiražai vis mažėjo ir paskutiniais metais siekė tik kelis šimtus egzempliorių (1990 m. – 10 000–15 000 egz., 2004 m. – 200 egz. Latvijoje išleistų kūrinių), rašytojas susidūrė su sunkumais parduodamas knygas. Nelaimei, įkyri knygų pardavimo strategija (pavyzdžiui, savo išleistų knygų siuntimas draugams ir pažįstamiems be išankstinio susitarimo) nutolino išeivijoje gyvenančius latvius nuo rašytojo. Didžiąją dalį savo knygų Freimanis padovanojo Latvijos bibliotekoms.
Atlikus rašytojo veiklos tyrimą, nustatyta, kad autorius – ir kaip savo kūrinių leidėjas, ir kaip rėmėjas – turėjo atremti kelis iššūkius: 1) įveikti bendro pobūdžio stereotipus (palaipsniui nykstančius), kad didžioji dalis pačių rašytojų išleistų kūrinių – tik antraeilė literatūra; 2) būti pasirengusiam daug investuoti į leidybą, rinkodarą ir prekybą (paties rašytojo skaičiavimais, iki 1994 m. jis į šią veiklą investavo 75 000 JAV ir Kanados dolerių), nesitikėdamas, kad investicijos atsipirks parduodant knygas; 3) imtis tokių leidėjo funkcijų kaip leidžiamų kūrinių vertinimas ir atranka, knygų rinkodara ir platinimas. Nepriklausomai nuo finansavimo šaltinio ir leidybos būdo, būtina laikytis leidybos ciklo reikalavimų, lemiančių turinio ir dizaino kokybę (vertinimas ir atranka, redagavimas ir sumaketuoto leidinio maketo peržiūra, spausdinimo valdymas ir korektūra).