Straipsnyje nagrinėjama ilga karaimiškosios knygos Rytų Europoje ir Kryme istorija, kuri Lietuvos mokslo tyrimuose nuosekliai nebuvusi nušviesta. Taip yra dėl to, kad karaimų istoriją bei kultūrą tiriančių mokslininkų Lietuvoje yra labai mažai, ir dėl to, kad karaimiškos knygos sąvoka yra labai plati. Jos tiriamąją medžiagą, išsibarsčiusią po įvairius archyvus bei bibliotekas ar saugomą privačiose kolekcijose, sudaro rankraštiniai bei spausdintiniai religiniai, pasaulietiniai, moksliniai, meniniai tekstai, rašyti labai skirtingu laiku įvairiomis kalbomis ir įvairiose geografinėse vietovėse. Be to, tekstai karaimikos temomis buvo rašyti ir pačių karaimų, ir kitų tautų atstovų, daugiausia tiurkologų bei istorikų. Tad klausimas apie sensus stricto karaimiškos knygos apibrėžimą ir tiriamos medžiagos atrankos kriterijus yra gana keblus. Turtingą literatūrinį karaimų paveldą įvairiais aspektais, bet vis dėlto gana fragmentiškai yra nagrinėję bei iš dalies inventorizavę įvairių šalių mokslininkai – istorikai, lingvistai, tiurkologai, kurių darbais buvo remtasi rengiant šį straipsnį.
Atsivėrusios prieigos prie anksčiau uždarytų archyvų tyrimo objektą kaskart praplečia. Atsižvelgdama į tokią didelę tyrimo aprėptį, autorė nepretenduoja atsakyti į visus klausimus, tikėdamasi, kad straipsnyje pirmą kartą lietuviškai pateikta karaimiškos knygos leidybos istorijos apžvalga padės ateityje atlikti tikslesnę jos klasifikaciją ir išsamesnę dalykinę charakteristiką. Ji taip pat tikisi, kad tolesni tyrimai galės papildyti tiek esamus įvairių autorių sudarytus bibliografinius spausdintinių ir rankraštinių veikalų sąvadus, tiek jų interpretacijas. Straipsnyje daugiau dėmesio skiriama XX ir XXI amžiaus karaimiškiems leidiniams, kurie išvis dar beveik nebuvo patekę į tyrėjų akiratį.