Straipsnyje analizuojamas knygrišio Leono Panavo knygrišystės palikimas, siekiama apibrėžti jo darbų taikomąją istorinę vertę, aptarti jo atliktų knygų įrišų meninę raišką, techninius ypatumus, darbo aplinkybes, priemones ir inspiracijas. Atskleidžiama, kokiu būdu sovietmečio sąlygomis metalo apdirbėjo profesija ir asmeniniai pomėgiai bei gebėjimai sudarė prielaidas savamoksliui tapti meistru, vietinių knygrišystės amato tradicijų tęsėju. Remiantis L. Panavo knygų įrišais nagrinėjami bibliofilijos ir knygrišystės saitai. Prieinama prie išvados, kad vadinti L. Panavą knygrišystės amato profesionalu negalime, nes jis neturėjo visų būtinų šiam amatui žinių, naudojo tik įprastas pramonines masinės įrišų gamybos technologijas. Vis dėlto L. Panavo įrišuose išryškėja nuo pat XIX a. būdingi bendrieji estetiniai lietuviškosios knygrišystės bruožai.