Knygotyra
Knygotyra
Download

Knygotyra ISSN 0204-2061. (Online) ISSN 2345-0053

2019. 72 DOI: https://doi.org/10.15388/Knygotyra.2019.72.21

LDK 1613 m. žemėlapio laidos: istoriografinis aspektas

Alma Braziūnienė
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto
Knygotyros ir leidybos tyrimų katedra
Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, Lietuva
El. paštas alma.braziuniene@kf.vu.lt

Santrauka. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) suburto profesionalų kolektyvo parengtas ir 1613 m. Amsterdame išspausdintas LDK žemėlapis jau yra nagrinėtas kartografijos, kultūros, meno istorikų, semiotikų ir kitų sričių specialistų Lietuvoje ir užsienyje. Straipsnyje šis žemėlapis analizuojamas knygotyriniu žvilgsniu – pateikiama LDK 1613 m. žemėlapiui skirtų publikacijų analizė jo leidybos (laidų) aspektu. Nesiekiama išsamaus ir visa apimančio LDK 1613 m. žemėlapio istoriografinio tyrimo. Istoriografinėje retrospekcijoje chronologine tvarka nagrinėjant užsienio ir Lietuvos autorių darbus ryškinama, kaip įvairūs autoriai, rašę apie šį žemėlapį, traktavo žemėlapio bibliografinę informaciją, kaip kito požiūris į šio žemėlapio sandarą ir pan. Istoriografinė publikacijų apie LDK 1613 m. žemėlapį analizė parodė, kad LDK 1613 m. žemėlapio kaip spaudos objekto formalieji radimosi dalykai (kokios vario plokštės buvo parengtos sieniniam žemėlapiui, kaip ir kokios sandaros žemėlapis naudotas Williamo Janszoono Blaeu leidyklos atlasuose ir pan.) yra svarbūs žemėlapio funkcionavimo raidai nustatyti.

Reikšminiai žodžiai: istorinė kartografija, žemėlapis, žemėlapio laidos, LDK 1613 m. žemėlapio istoriografija.

Editions of the 1613 Map of the Grand Duchy of Lithuania: Historiographical Aspect

Summary. Based on the initiative of Duke Nicolaus Christophorus Radziwill the Orphan (1549–1616), Great Marshal of Lithuania (1579–1586) and Voivode of Vilnius (1604–1616), a map of the Grand Duchy of Lithuania, titled Magni Ducatus Lithuaniae caeterumque regionum illi adiaciencium exacta descriptio…, was printed in 1613 in the printing house of Willem Janszoon (Blaeu), which was famous at that time for the manufacture of globes and wall maps. It was drawn by Hessel Gerritsz (Lat. Gerardus) and prepared by a team of professionals gathered by N. Ch. Radziwill. The written part of the map (which addresses the reader), separately published also in 1613, glued together from three pages, and designated to the buyers of the wall map of the GDL, was prepared by the famous GDL painter Tomasz Makowski (1575–1630). From 1613 to 1631, this map of the GDL functioned only as a wall map. When W. Blaeu began to publish atlases as well, he included the 1613 wall map of the GDL, which was pressed from four copper plates and included a narrow ornamental edging, in his atlas Appendix Theatri A.Ortelii et Atlantis G. Mercatoris. The readers of the atlas could not observe the territory of the GDL in its entirety, as it was depicted in four pages. Thus, already in another edition of the atlas that was published during the same year of 1631, the map of the GDL was changed and its copper plates were reordered: the segment depicting the lower part of the Dnieper was cut away, and the whole ornamental edging of the map was discarded. Two maps then took shape: one of the GDL’s territory, glued together from four disproportionate plates, and one depicting the lower part of the Dnieper, glued together from two plates. Such a large map of the GDL’s territory (73 x 75 cm) was collapsible and would be included in Blaeu’s atlases near a written piece on Lithuania in the editions of 1631, 1634–1649, and even in one that was published in c. 1670. This map, unconventional for usage in atlases (as it was not bound), was replaced in 1649 by another map made on the basis of the original 1613 variant by W. Blaeu’s son, Joan. This particular specimen was a smaller-scale version of the GDL’s map and was oriented toward the west, not the north. However, as Blaeu’s printing house began to include the 1613 map of the GDL in its atlases, this does not mean that it had also stopped publishing it as a wall map – the buyer could have it made in the same printing shop and purchase, for example, a wide ornamental edging as a supplement to their order (e.g., the specimen belonging to the Uppsala University Library). Only two copies of this 1613 wall map of the GDL are extant, and these can be found in the Uppsala University Library and the Herzogin Anna Amalia Library in Weimar. These specimens are unique in that they allow us to see how an authentic 1613 wall map of the GDL looks like, together with T. Makowski’s text about Lithuania, also marked by a 1613 date. Knowing the history of how the copper plates of this map were used, we may state that the Weimar copy is of earlier origin than the one housed in Uppsala (at least by one year within the 1631 period).

This article examines the 1613 map of the GDL from the perspective of book science – we provide an analysis of the publications devoted to the 1613 map of the GDL based on the aspect of how it was published. An all-encompassing historiographical study of the 1613 GDL map is not the goal of the present paper. By chronologically analyzing the works of Lithuanian and foreign authors in an historiographical retrospective, it is emphasized how the various authors writing about this map chose to consider its bibliographical information, how did the perspective regarding the structure of this map shift, etc. An historiographical analysis of the publications on the 1613 map of the GDL has demonstrated that the formal aspects of the map’s origins (what kind of copper plates were prepared for the wall map, of what structure was the map used by William Janszoon Blaeu in the atlases of his printing house and how exactly was it used, etc.) are important in attempting to discern how its functioning had developed over the years.

Keywordshistorical cartography, map, map editions, the 1613 map of GDL, historiography of a map.

Received 2019/04/25. Accepted 2019/05/10.
Copyright © 2019 Alma Braziūnienė. Published by Vilnius University Press
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Įvadas

Susidomėjimas senąja Lietuvos kartografija pastaruoju metu didėja, nes senasis žemėlapis – itin universalus ir patogus objektas įvairiapusiškai atskleisti istorijos, kultūros, kartografijos, dailės ir kitų mokslo sričių ir šakų istoriją, ją vizualizuoti, spręsti įvairias mokslines problemas. Senieji spausdintiniai XV–XVIII a. žemėlapiai ir jų rinkiniai (atlasai) svarbūs ir knygotyrai, nes jie yra viena iš įvairialypio spausdintinio paveldo rūšių (greta knygų, periodinių leidinių, smulkiosios spaudos ir kt.). Kartu senieji žemėlapiai yra ir grafikos paveldo objektas – jie yra raižiniai, atlikti medžio, vario ar kita technika. Visa tai liudija senųjų žemėlapių tyrimų svarbą. Ypač tai pasakytina apie vieną pačių svarbiausių senųjų LDK žemėlapių – 1613 m. žemėlapį, pagal Lietuvoje nusistovėjusią tradiciją paprastai vadinamą Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) žemėlapiu. Mat Lietuvos didžiojo maršalkos (1579–1586), Vilniaus vaivados (1604–1616) vaidmuo rengiant, paruošiant ir leidžiant šį žemėlapį yra labai svarus. Jis buvo žemėlapio sumanytojas, pagrindinis mecenatas ir vykdytojas, prie jo išleidimo prisidėjo ne tik finansiškai, bet ir intelektualiai. Tą patvirtina ir įrašas LDK 1613 m. žemėlapio kartuše: čia parašyta, kad žemėlapis radosi M. K. Radvilos Našlaitėlio opera et impensis (darbu ir lėšomis). Lenkijoje šis žemėlapis dažniausiai vadinamas vieno iš jo parengėjų, dailininko (piešėjo, grafiko, raižytojo) Tomaszo Makowskio (1575–1630), dirbusio Radvilų rezidencijoje Nesvyžiuje, vardu. Jo vaidmuo šio žemėlapio radimosi istorijoje tuo neapsiribojo, T. Makowskis buvo daugiau nei tik dailininkas. Jis pats save yra įvardijęs lenkų geografu – atskirai išspausdintoje skaitytojams skirtoje tekstinėje žemėlapio dalyje (žinomi tik du šio teksto originalai, išlikę Kunigaikštienės Annos Amalijos bibliotekoje Veimare[1] ir Upsalos universiteto bibliotekoje[2]) įrašyta: T. M. Pol. Geograph. Šiuo titulu norėta pabrėžti ypatingą T. Makowskio statusą kuriant LDK 1613 m. žemėlapį. Abi šio žemėlapio įvardijimo tradicijos viena kitai neprieštarauja.

Trumpa šio žemėlapio leidybos istorija būtų tokia. M. K. Radvila Našlaitėlis subūrė komandą profesionalų, kurie XVI a. paskutiniame dešimtmetyje parengė naują tuolaikį LDK žemėlapį. Jo egzempliorių neišliko, todėl nėra žinoma, kokio jis buvo dydžio, kur ir kada jis galėjo būti išspausdintas (galbūt Gdanske, Augsburge ar Amsterdame, iki 1604 m.). Apie šį pirmąjį neišlikusį M. K. Radvilos LDK žemėlapį dar 1968 m. straipsnį paskelbė vilniškis lenkų istorikas Stanisławas Alexandrowiczius[3], visą savo mokslinę veiklą paskyręs LDK kartografijos istorijai tirti. Apie antrąjį M. K. Radvilos žemėlapį žinome daugiau: jis išspausdintas 1613 m. Amsterdame Willemo Janssonijaus (Janszoon), vėliau pakeitusio pavardę ir tapusio Blaeu, oficinoje, garsėjusioje gaublių ir sieninių žemėlapių leidyba; žemėlapį išraižė Hesselis Gerritszas (lot. Gerardus). Ši informacija pateikta žemėlapio legendoje. Tekstinę žemėlapio dalį (kreipimąsi į skaitytoją), atskirai išspausdintą tais pačiais 1613 m. trijuose suklijuotuose lapuose, kiekviename po tris teksto skiltis ir skirtą sieninio LDK žemėlapio pirkėjams, kaip minėta, parengė T. Makowskis. Nuo 1613 m. iki 1631 m. šis LDK žemėlapis funkcionavo tik kaip sieninis (dydis 79 x 109,5 cm). W. J. Blaeu, be sieninių žemėlapių ir gaublių leidybos, pradėjęs leisti ir atlasus, savo 1631 m. atlase Appendix Theatri A.Ortelii et Atlantis G. Mercatoris įdėjo sieninį LDK 1613 m. žemėlapį, atspaustą nuo keturių vario plokščių su aplink visą žemėlapį išgraviūruotu siauru ornamentiniu apvadėliu. Bet atlaso skaitytojas (naudotojas) negalėjo matyti LDK teritorijos visumos, nes ji buvo atspindėta keturiuose atlaso lapuose. Todėl jau kitoje šio atlaso laidoje, pasirodžiusioje tais pačiais 1631 m., LDK žemėlapis buvo pakeistas, jo vario plokštės buvo pertvarkytos: nuo antros ir ketvirtos plokštės buvo nupjauta Dniepro žemupio žemėlapį vaizduojanti dalis, atsisakyta ornamentinio apvado aplink visą žemėlapį[4]. Atsirado du žemėlapiai: LDK teritoriją vaizduojantis, suklijuotas iš keturių neproporcingų lakštų (taip atsitiko nupjovus vario plokštes), ir Dniepro žemupio žemėlapis, suklijuotas iš dviejų lakštų. Toks didelis LDK teritorijos žemėlapis (73 x 75 cm) buvo sulankstomas ir Blaeu atlasuose dedamas šalia teksto apie Lietuvą 1631, 1634–1649 m. ir net atlaso laidoje, pasirodžiusioje apie 1670 m.[5] Šį atlasuose nepatogų naudoti žemėlapį (jis nebuvo įrišamas) nuo 1649 m. pakeitė 1613 m. žemėlapio pagrindu W. J. Blaeu sūnaus Joano naujai išraižytas mažesnio formato LDK žemėlapis, orientuotas ne į šiaurę, bet į vakarus.

LDK 1613 m. žemėlapis yra sulaukęs nemažo kartografijos specialistų, dailės ir kultūros istorikų[6], semiotikų ir kitų mokslo sričių tyrėjų susidomėjimo. Apie šį žemėlapį rašė įvairių šalių (Nyderlandų, Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos ir kt.) tyrėjai, jiems visiems šis žemėlapis įdomus kaip savo srities tyrimo objektas. Visų šių publikacijų čia neminėsime, nes dauguma jų bus nagrinėjamos šiame straipsnyje, jos tampa straipsnio objektu. Taigi nors dėmesys žemėlapiui neslūgsta, vis dėlto kai kurios interpretacijos ar klaidos rašant apie šį žemėlapį verčia dar kartą sustoti prie šio žemėlapio laidų ir variantų klausimo. Straipsnio tikslas – pateikti LDK 1613 m. žemėlapiui skirtų publikacijų analizę jo leidybos (laidų) aspektu. Nesiekiama išsamios ir visa apimančios LDK 1613 m. žemėlapio istoriografijos analizės. Ji jau yra išdėstyta ne viename darbe[7]. Istoriografinėje retrospekcijoje norima išryškinti, kaip įvairūs autoriai, rašę apie šį žemėlapį, traktavo žemėlapio bibliografinę informaciją, kaip kito požiūris į šio žemėlapio sandarą ir pan. Istoriografinė analizė bus dėstoma chronologine tvarka pagal užsienio ir Lietuvos autorių darbus. Kadangi šis žemėlapis kaip retas spaudos paveldo objektas minimas jau XVIII–XIX a. tyrėjų – Jano Danielio Janockio (1779), Edwardo Rastawieckio (1846) ir kt. – darbuose, o lietuviškoji istoriografija prasidėjo tik XX a., analizė pradedama nuo užsienio tyrimų, paskui pristatomos lietuvių publikacijos. Straipsnis parašytas remiantis literatūros analizės metodo nuostatomis. Identifikuojant LDK 1613 m. žemėlapio laidas buvo taikyti bibliografinis ir knygotyrinis de visu metodai.

LDK 1613 m.žemėlapio tyrimaiužsienyje

Vienas iš esminių darbų, paskelbtų dar 1910 m., – Kijeve dirbusio kartografijos istoriko, archyvisto, teisininko Veniamino Kordto (1860–1934), sumaniusio išleisti Rusijos kartografijos istorijos šaltinius, senųjų žemėlapių reprodukcijų albumas[8]. Čia perspausdintas originalaus dydžio LDK 1613 m. žemėlapis, atspaustas nuo keturių vario plokščių („Mes perspausdiname savo leidinyje tikslią didžiojo Lietuvos žemėlapio kopiją iš Blaeu atlaso, kokia ji buvo pirmapradžiu pavidalu“[9]). Šiandien stebina gera to meto reprodukcijų ir leidinio mokslinio parengimo kokybė. Žemėlapio funkcionavimo pradžią W. J. Blaeu atlasuose V. Kordtas nurodo 1635 m. Dabar žinome, kad keturių proporcingų lakštų LDK 1613 m. žemėlapis pirmąkart atsirado 1631 m. pirmoje W. J. Blaeu atlaso laidoje[10].

XX a. pradžioje Krokuvos universiteto profesoriui Ludwikui Birkenmajeriui (1855–1929) Upsaloje aptikus dingusiu laikytą sieninį LDK 1613 m. žemėlapį su T. Makowskio tekstu apie Lietuvą ir apie tai paskelbus straipsnį[11], susidomėjimas šiuo žemėlapiu labai išaugo. Mokslo istoriko Henryko Merczyngo (1860–1916), istoriko Jano Jakubowskio (1874–1938), kartografijos istoriko Bolesławo Olszewicziaus (1893–1972) darbuose[12] buvo pabrėžtas T. Makowskio vaidmuo rengiant žemėlapį, jis imtas vadinti žemėlapio autoriumi (kaip argumentas buvo pateikiamas įrašas T. M. Pol. Geograph. žemėlapio tekstinės dalies pabaigoje). Įsitvirtino nuomonė, kad Upsalos egzempliorius yra vienintelis tikrasis žemėlapio originalas.

Solidžioje kartografijos istoriko Karolio Buczeko (1902–1983) Lenkijos kartografijos istorijai skirtoje monografijoje yra skyrius „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Mikalojaus Kristupo Radvilos ir Tomaszo Makowskio žemėlapis“[13], bet specialiau žemėlapio laidų klausimas čia nebuvo nagrinėtas, žemėlapis tirtas kartografijos istorijos aspektu.

Apie LDK 1613 m. žemėlapį daug rašė jau minėtas S. Alexandrowiczius (1931–2015). Gerai žinoma jo monografija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kartografijos raida nuo XV amžiaus iki XVIII a. vidurio[14], sulaukusi net trijų laidų (1971, 1989 ir 2012). Skyrius „Radvilos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis“[15] čia užima svarbiausią vietą, žemėlapis visapusiškai išnagrinėtas istoriko ir kartografo žvilgsniu. Naujausioji monografijos laida[16], nors ir skelbiama, kad ji pataisyta ir papildyta, kokių nors naujesnių korektyvų apie LDK 1613 m. žemėlapį nepateikia. Aptardamas temos istoriografiją, autorius mini ir lietuvių darbus: Onos Maksimaitienės veikalą[17], Aloyzo Samo knygą[18], Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinį Lietuva žemėlapiuose (1999)[19]. Nauja šios laidos detalė – išsami veikalo santrauka lietuvių kalba[20] (ankstesnėse šios monografijos laidose lietuviškos santraukos nebuvo), aiškiai orientuota į lietuvių skaitytojo jausmus (ji nėra tapati santraukoms kitomis kalbomis). Čia ypač pabrėžiama LDK 1613 m. žemėlapio svarba:

„Dėka lietuvių patriotizmo, taip pat dėl fundatoriaus – kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio – rūpinimosi savo namų garbe buvo sudarytas puošnus Lietuvos žemėlapis, pirmą kartą išleistas apie 1603 m., o visuotinai žinomas iš 1613 m. leidimo. Tai vienas puikiausių tos epochos Europos kartografijos darbų, išgarsinęs mecenato, taip pat braižytojo bei raižytojo Tomo Makowskio[21] vardus. Kuriant žemėlapį dalyvavo: silezietis pagal gimimą, bet lenkas pagal pasirinkimą, apsigyvenęs tuometinės Lietuvos vakariniame paribyje Maciejus Strubiczius; rusėnas, Lenkijos stačiatikių vadovas kunigaikštis Konstantinas Vasilijus Ostrogiškis; lenkas ir Kijevo katalikų vyskupas Józefas Wereczyńskis, galiausia anglas, tėvas Jokūbas Bosgrave SJ ir Lietuvos provincijos jėzuitai. Šio būrio sukurtas 1:1 293 000 mastelio Lietuvos žemėlapis du su puse šimtmečio buvo šaltinis mokslui ir praktikai. Jau keturis amžius jis šlovina Lietuvą, taip pat Baltarusiją ir Ukrainą.“[22]

Mums rūpimų žemėlapio laidų klausimu visose S. Alexandrowicziaus monografijos laidose rašoma trumpai, tvirtinama, kad Upsalos egzempliorius yra vienintelis išlikęs žemėlapio originalas, minimas žemėlapio spausdinimo Blaeu atlasuose faktas (santraukoje teigiama: „Vėliau išleisti žemėlapio atspaudai, pagaminti panaudojus tas pačias raižinio lentas, be pakeitimų buvo įdėti į Willemo Blauv’o 1631, 1633 ir 1635 m. Atlasą[23]). Kaip matome, autorius nesinaudojo Nyderlandų nacionaline kartografijos bibliografija, kurioje užfiksuota, kad LDK 1613 m. žemėlapis Blaeu atlasuose leistas 1631, 1634–1649 ir apie 1670 m.[24], ar Günterio Schilderio XX a. devintajame dešimtmetyje pradėtais Nyderlandų kartografijos paminklų tyrimais[25].

Naujausia lenkų istorikų ir kartografų publikacija, kurioje nagrinėjama ir LDK 1613 m. žemėlapis, – tai 2017 m. Varšuvoje išėjusios monografijos Lenkijos žemių kartografijos istorija iki XVIII a. pabaigos antroji laida[26], parengta Lenkijos mokslų akademijos Istorijos instituto. Ją parašė trys autoriai: ką tik minėtas S. Alexandrowiczius, Jarosławas Łuczyńskis (1975–2012) ir Radosławas Skryckis (g. 1974). LDK 1613 m. žemėlapis nagrinėjamas skyriuje 3.3.3, jo autorius – S. Alexandrowiczius[27]. Tekstas iš esmės tas pats kaip ir šio autoriaus LDK kartografijos istorijai skirtos monografijos laidose (1971, 1989, 2012). 2017 m. leidinyje nesigilinama į šio žemėlapio leidybos niuansus, jis pristatomas Tomaszo Niewodniczańskio kolekcijos egzemplioriaus (atspausta nuo keturių plokščių su visa apimančiu siauru ornamentiniu apvadu) nespalvota reprodukcija. Aptariant Lenkijos kartografijos istorijos istoriografiją (ją parašė taip pat S. Alexandrowiczius), minimi ir lietuvių autoriai bei jų darbai: A. Samas, Lietuvos nacionalinio muziejaus albumo Lietuva žemėlapiuose 1999 ir 2002 laidos (gaila, kad autoriams, matyt, nebuvo žinoma pataisyta šio albumo 2011 m. laida), žemėlapių reprodukcijų leidinys Senieji Lietuvos žemėlapiai iš Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinių (Vilnius, 1999).

Lietuvos kartografijos istorijai itin svarbus darbas – Utrechto universiteto kartografijos profesoriaus Cornelio Koemano (1918–2006) sudaryta ir 1967–1987 m. paskelbta visų senųjų Nyderlanduose išleistų žemėlapių bibliografija Atlantes Neerlandici (6 tomai). Būtent šioje bibliografijoje rasime informacijos ir apie 1613 m. Amsterdame išleistą LDK žemėlapį. Šį didelį C. Koemano darbą pratęsė Amsterdamo universiteto profesorius Peteris van der Krogtas (g. 1956), parengęs naują papildytą Atlantes Neerlandici laidą (pradėta leisti 1997 m., išėjo 4 t., paskutinis 2012 m.) su mums rūpimu LDK 1613 m. žemėlapiu[28]. Šie mokslininkai įrodė, kad, nors senuosius atlasus mes traktuojame lygiai taip pat kaip senąsias knygas, t. y. senąjį dokumentinį paveldą, bibliografiškai aprašant atlasus neįmanoma pateikti vadinamojo idealaus egzemplioriaus aprašo, kaip kad senosioms knygoms, kai pagrindinėje bibliografinio aprašo dalyje aprašomas vadinamasis atkurtas idealus egzempliorius, o turimi realūs egzemplioriai su visomis individualiomis jų ypatybėmis aprašomi pastabose. XVII a. olandų atlasų egzemplioriai labai skirtingi:

„Bibliografiškai aprašant XVII a. olandų folio atlasus susiduriama su dideliais iššūkiais. Nors atrodo, kad atlasas – tai knyga, bet atlaso komponavimo būdas neleidžia jo įvardyti idealiu egzemplioriumi. Kiekvienas folio lapas su žemėlapiu vienoje pusėje ir išspausdintu tekstu antrojoje lapo pusėje liudija, kad dėl papildymų, praleidimų, tam tikrų pakeitimų lape kiekvienas atlaso egzempliorius tampa unikaliu kūriniu. Į turimas vario plokštes taupumo sumetimais būdavo įterpiami nedideli pakeitimai, seni lapai ir toliau būdavo naudojami jau po to, kai būdavo išspausdinta naujesnių, o naujas spausdintinis tekstas būdavo pridedamas prie seniau spausdintų žemėlapių. Tokiuose atlasuose gali būti ankstyvųjų atspaudų ir kartu vėlyvesnių.“[29]

Kartografijos istorikas Günteris Schilderis (g. 1942), irgi Utrechto universiteto profesorius, dirbantis ir Amsterdamo universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriuje, vienas autoritetingiausių Europos kartografijos istorijos tyrėjų – tiesioginis P. van der Krogto mokytojas Utrechto universitete. Pagrindinis jo darbas – kapitalinis daugiatomis veikalas Monumenta Cartographica Neerlandica (1986–2013). Tai specialiai olandų XVI–XVIII a. sieniniams ir folio atlasuose esamiems žemėlapiams skirta bibliografija. Kaip tik čia G. Schilderis 1993 m. paskelbė ir LDK 1613 m. žemėlapio aprašymą, nurodydamas Upsalos ir Veimaro egzempliorius[30]. Tiesa, abu šie egzemplioriai čia nurodyti prie to paties bibliografinio aprašo su tokia pastaba: „Upsalos žemėlapio egzempliorius neįprastas tuo, kad jis yra sudarytas iš šešių lakštų ir kad aplinkui juos yra priklijuota dekoratyvinė juosta. Tai reiškia, kad egzempliorius buvo apjuostas tik po to, kai keturios originalios žemėlapiui spausdinti naudotos plokštės buvo supjaustytos į dalis (šešios plokštės ir ornamentinis apvadas).“[31] Kaip minėta, skirtinga šių egzempliorių prigimtis, taigi ir jų laidos, patikslintos naujojoje C. Koemano 2000 m. bibliografijoje[32].

???

1 PAV. Sieninis LDK 1613 m. žemėlapis Veimaro kunigaikštienės Annos Amalijos bibliotekoje, atspaustas nuo keturių vario plokščių, su žemėlapio apačioje priklijuotu T. Makowskio tekstu

Tiesiogiai su G. Schilderiu buvo susijęs ir vienas žymiausių pasaulio bibliofilų bei kartografijos kolekcininkų vilniškis T. Niewodniczańskis (1933–2010). Tai jo dėka G. Schilderis atkreipė dėmesį, kad LDK 1613 m. Upsalos egzempliorius nėra unikalus (be apvado ir pridėtinio T. Makowskio teksto yra toks pat kaip ir Blaeu atlasuose). Šių abiejų kartografijos žinovų bendro darbo vaisius – faksimilių leidinys Cartographica rarissima (1993–1995) iš T. Niewodniczańskio kolekcijos. Savo itin vertingą senosios kartografijos kolekciją T. Niewodniczańskis populiarino rengdamas dideles ir daug susidomėjimo sulaukusias parodas (Varšuvoje, Krokuvoje, Tryre, Liuksemburge, Berlyne, Vilniuje, Gdanske, Kijeve ir kt.) ir jose eksponuodamas kolekcijos originalus bei rengdamas spausdintinius parodų katalogus. Šiose parodose kaip ypatingas eksponatas buvo pristatytas ir LDK 1613 m. žemėlapis. Tokia paroda 2003 m. rugsėjo–lapkričio mėn. veikė ir Vilniuje. Žemėlapis buvo reprodukuotas parodų „Imago Poloniae“[33] ir „Imago Lithuaniae“ kataloguose[34], žemėlapio sandara ir jo publikavimas Blaeu atlasuose pristatyti tiksliai: suklijuotas iš keturių lakštų su išraižytu visa apimančiu ornamentiniu apvadu žemėlapis atlasuose dėtas 1631 m. W. J. Blaeu atlaso pirmoje laidoje, o antroje tų pačių metų laidoje jau pasirodė keturių lakštų žemėlapis be Dniepro žemupio ir ornamentinio apvado.

???

2 PAV. LDK 1613 m. žemėlapis iš T. Niewodniczańskio kolekcijos, atspaustas nuo keturių vario plokščių, dabar saugomas Varšuvos karalių pilyje

Apie LDK 1613 m. žemėlapį rašoma ir vieno žymiausių kartografijos istorikų Davido Woodwardo (1942–2004) kartu su bendraautoriais sudarytame daugiatomyje visuotinės kartografijos istorijos veikale Kartografijos istorija (Čikaga, 1987–2015). Trečiajame tome, skirtame Renesanso kartografijai, remiantis Leo Bagrowo Rusijos kartografijos istorija (1975), teigiama: „Gerritszo 1613 m. Lietuvos ir Rusijos žemėlapiai buvo įvykis XVII a. olandų kartografijoje.“[35] Čia pabrėžta LDK 1613 m. žemėlapio raižymo ir jo leidybos sudėtingumas ne tik Amsterdamo, bet ir visos Nyderlandų kartografijos leidybos kontekste. Skyriuje apie XV–XVII a. Vidurio ir Rytų Europos kartografijos istoriją, parašytame vengrų kartografo Zsolto G. Töröko, LDK 1613 m. žemėlapiui skirtas nedidelis poskyris[36] (esminė informacija apie žemėlapį paimta iš K. Buczeko ir H. Merczyngo darbų), reprodukuotas žemėlapio fragmentas. Autorius pažymi, kad šis žemėlapis buvo itin detalus, prilygstantis šiandienos žemėlapiams pagal keliamus reikalavimus, ir kad žemėlapį Amsterdame išraižė H. Gerritszas keturiose vario plokštėse. Čia pat nurodoma, kad reprodukcija – iš Vilniaus universiteto bibliotekos originalo, taigi prie reprodukcijos pateikta informacija nėra tiksli: vilniškis originalas atspaustas ne nuo keturių, o nuo šešių plokščių, be siauro ornamentinio apvado, jis yra Blaeu atlasų leidybos laikotarpio. Autorius į šias žemėlapio leidybos „smulkmenas“ nebuvo įsigilinęs.

???

3 PAV. Vilniaus universiteto bibliotekos LDK 1613 m. žemėlapio egzempliorius iš Blaeu atlasų, atspaustas nuo šešių vario plokščių

LDK 1613 m. žemėlapio tyrimai Lietuvoje

LDK 1613 m. žemėlapio tyrimai prasidėjo dar tarpukario Lietuvoje. Po Antrojo pasaulinio karo jie lygiagrečiai tęsėsi ir išeivijoje, ir sovietinėje Lietuvoje. Lietuvos karininkas Juozas Andrius (1900–1988), domėjęsis kartografijos istorija, dar tarpukario Lietuvoje apie LDK 1613 m. žemėlapį paskelbė didelį straipsnį[37]. Gyvendamas egzilyje, 1952 m. „Aiduose“ vėl publikavo straipsnį apie LDK 1613 m. žemėlapį[38]. Šie tekstai nėra identiški, nors jų esmė ta pati. Juose J. Andrius aptarė žemėlapio pasirodymo istorinį kontekstą, išnagrinėjo žemėlapio sandarą, ženklus, jo tikslumą kartografine prasme, aptarė žemėlapyje pažymėtus miestus bei gyvenvietes ir kt. Atidžiai nagrinėdamas žemėlapio tekstus lotynų kalba, juos tinkamai interpretavo. Daug dėmesio skyrė žemėlapyje esamam Lietuvos aprašymui, jį publikavo išverstą į lietuvių kalbą. Šiandienos akimis žiūrint 1952 m. straipsnyje pasenusia informacija būtų galima laikyti nebent Upsalos egzemplioriaus tapatinimą su V. Kordto leidinyje paskelbta žemėlapio faksimile (teigiama, kad žemėlapis „spausdintas keturiuose lapuose „folio maximo“ formato“[39]), kai dabar žinome, kad L. Birkenmajerio sensacija įvardytas Upsalos egzempliorius iš tikrųjų atspaustas nuo šešių vario plokščių. Straipsnyje įdėta žemėlapio fragmentų ir vėlesnio perdirbinio iš K. Pakšto kolekcijos reprodukcijų (nors nenurodyta, tai žemėlapis iš Hondijaus–Jansonijaus atlasų). J. Andriaus tekstas apie LDK 1613 m. žemėlapį palieka gerai parengto mokslinio darbo įspūdį.

Žemėlapio tyrimų išeivijoje tradiciją tęsė Povilas Reklaitis (1922–1999), išspausdinęs 1964 m. išsamų straipsnį apie senąją Lietuvos kartografiją[40]. Jame nagrinėjo senųjų Lietuvos žemėlapių kolekcionavimo, katalogavimo ir tyrinėjimo raidą. LDK žemėlapiui skiriama antroji straipsnio dalis, remiamasi J. Andriaus straipsniu apie šį žemėlapį, įdėta Upsalos egzemplioriaus reprodukcija bei žemėlapio fragmentų reprodukcijos. 1613 m. žemėlapio aptarimas korektiškas, paremtas paties autoriaus kolekcijoje esamu šio žemėlapio originalu. Tikslus yra P. Reklaičio pastebėjimas, kad jo asmeninėje kolekcijoje esantis 1613 m. žemėlapio originalas (LDK dalis be Dniepro žemupio) yra iš W. J. Blaeu leisto atlaso ir kad žemėlapis ta dalimi yra identiškas 1613 m. Upsalos egzemplioriui. Tai bene pirmasis pastebėjimas, kad Upsalos egzempliorius dėl jo sandaros (atspaustas šešiuose lakštuose, t. y. lygiai taip pat kaip 1613 m. LDK žemėlapis Blaeu atlasuose) nėra unikalus. Suklysta buvo tik teigiant, jog W. J. Blaeu pirmąkart LDK 1613 m. žemėlapį į savo atlasą Theatrum orbis terrarum, sive Atlas novus... įdėjo 1635 m. Kaip minėta, toks žemėlapis atsirado anksčiau – jau W. J. Blaeu atlaso Appendix Theatri A. Ortelii et Atlantis G. Merkatoris 1631 m. antrojoje laidoje. Straipsnio bibliografijoje užfiksuoti specialiai šiam žemėlapiui skirti lenkų kartografijos istorikų L. Birkenmajerio, H. Merczyngo, J. Jakubowskio straipsniai, paskelbti 1913–1919 m.

???

4 PAV. Upsalos universiteto bibliotekoje saugomas sieninis LDK 1613 m. žemėlapis, atspaustas nuo šešių vario plokščių, su T. Makowskio tekstu ir atskirai priklijuotu dekoratyviniu apvadu

JAV lietuvių visuomenės veikėjas, žurnalistas Algirdas Gustaitis (1916–2002) rūpinosi M. K. Radvilos žemėlapio populiarinimu. Įkvėptas savo 1968 m. apsilankymo Upsalos universiteto bibliotekoje, kur apžiūrėjo LDK 1613 m. sieninį žemėlapį, jis publikavo apie jį straipsnį[41], paskui jį kaip atspaudą įdėjo savo knygoje[42]. Jis mėgino pateikti savų įžvalgų ir apie žemėlapio laidas, nors šios įžvalgos itin painios[43].

Sovietinėje Lietuvoje vienas pirmųjų ėmęsis LDK 1613 m. žemėlapio tyrimo buvo Vaclovas Chomskis (1909–1976), Vilniaus universitete 1948 m. apgynęs disertaciją (atskiru leidiniu disertacijos tekstas paskelbtas tik 2004 m.[44]). Šioje disertacijoje LDK 1613 m. žemėlapis tirtas plačiame istoriniame kontekste ir net šiandienos požiūriu palieka labai rimto darbo įspūdį: LDK 1613 m. žemėlapio istorinei situacijai atskleisti panaudota gausi kartografijos istorijos medžiaga (buvo naudotasi Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus J. Lelewelio fondo atlasų originalais), geografiniai ir kiti skaičiavimai paremti matematiniais metodais. Turint galvoje tuometį laiką, stebina disertacijos nesupolitinimas (vienintele V. Lenino citata pasiremta disertacijos įžangoje), objektyvumas. Publikuojant disertaciją 2004 m. (kaip teigiama pratarmėje, nes „būtų atsidūrusi makulatūros krūvoje“[45]) labai būtų pravertęs platesnis parengėjų įvadas, šiandienos skaitytojui pristatantis, kokiomis sudėtingomis stalininio sovietmečio sąlygomis buvo parengta disertacija apie žemėlapį, atskleidžiantį didingą Lietuvos praeitį. Gal vien tik dėl šios nepageidautinos temos disertacijos tekstas sovietmečiu ir nebuvo išleistas. LDK 1613 m. žemėlapio sandaros ir egzempliorių klausimu V. Chomskio disertacijoje trumpai užsiminta skyrelyje „Bibliografija“, rašoma, kad žemėlapio „egzempliorius yra Upsalos universiteto bibliotekoje. Identiška kopija randama 1631 m. Blaeu „Appendix Theatri A. Ortelii et Atlantis G. Merkatoris“ atlase be T. Makowskio straipsnio“[46], t. y. be pridėtinio paaiškinamojo T. Makowskio teksto. Jei čia turima galvoje 1631 m. W. J. Blaeu atlaso antroji laida, tai pateiktoji informacija visiškai tiksli.

Specialiai LDK 1613 m. žemėlapiui 1965 m. mokslinį straipsnį yra skyręs kartografas Jokimas Petrulis (1922–2010)[47]. Čia žemėlapis nagrinėtas kartografijos istoriko žvilgsniu, žemėlapio laidų klausimas plačiau neliestas. Tik pažymima, kad „1613 m. žemėlapis tilpo keturiuose lapuose“[48]. Vėlesni šio žemėlapio perdirbiniai autoriaus pernelyg drąsiai vadinami plagiatais, t. y. į XVII a. kartografijos leidybą žiūrėta iš XX a. pozicijos, nesistengiant suvokti ankstesnių amžių žemėlapių leidėjų intencijų, tikrųjų to meto leidybos aplinkybių.

Onos Maksimaitienės (1902–1999) studija apie senąją Lietuvos kartografiją[49], parengta dar sovietmečiu, bet publikuota tik 1991 m., kokios nors naujos informacijos apie LDK 1613 m. žemėlapį nepateikė. Aptardama XVII–XVIII a. Lietuvos kartografijos raidą, autorė stabteli ir prie LDK 1613 m. žemėlapio, pabrėždama jo svarbą. Remiamasi V. Chomskio, K. Buczeko, J. Petrulio ir S. Alexandrowicziaus tyrimais[50].

Aloyzas Samas (1926–2005), 1995 m. išleidęs seniesiems žemėlapiams skirtą kalendorių[51], o 1997 m. – mokslo populiarinamąjį leidinį Žemėlapiai ir jų kūrėjai[52], prisidėjo prie senųjų Lietuvos žemėlapių populiarinimo. Šio leidinio skyriuje „Lietuvos kartografijos paminklų kūrėjai“ vienas poskyris („Mikalojus Kristupas Radvila“[53]) skirtas ir LDK 1613 m. žemėlapiui. Šiame gražiai apie šį žemėlapį pasakojančiame tekste būtų viskas gerai, jeigu ne tokia smulkmena: žemėlapio raižytoju įvardijamas G. Hesselis[54]. Čia supainiota šio asmens pavardė ir vardas (iš tikrųjų Hesselis – vardas, Gerardus – pavardė, ji lotynizuota, nacionalinė forma yra Gerritsz). Vėliau ši klaida perėjo į visus Algirdo Antano Gliožaičio Lietuvos kartografijos istorijai skirtus tekstus. A. Samas apie žemėlapio spausdinimo variantus neužsimena, rašo, kad jis „išleistas lotynų kalba, keturiuose lapuose“[55], „originalas neišliko“[56]. Autorius naudojosi ta literatūra, kuri jam tuo metu buvo prieinama.

Menotyriniu žvilgsniu LDK 1613 m. žemėlapį yra nagrinėjusi Inga Ilarienė (g. 1967)[57]. Autorė, tirdama W. J. Blaeu 1608 ir 1612 m. sieninį Europos žemėlapį, pastebėjo, kad greta kitų miestovaizdžių yra ir Vilniaus vaizdas bei Lietuvos gyventojų aprangą vaizduojantis grafikos darbas. Juos autorė sieja su T. Makowskiu ir mano, kad šie raižiniai kaip būdingas to meto puošybos atributas galėjo būti specialiai užsakyti sieniniam LDK 1613 m. žemėlapiui. Nedarydama griežtų išvadų ji samprotauja, kad „darbe remtasi nuostata, kad istorijoje tokių sutapimų, kai vienas leidėjas išleidžia du skirtingus žemėlapius, iš kurių vienas turi lituanistinių fragmentų, o kitas – vien „lituanistinis“, neįvyksta“[58]. Kartografijos istorijoje tokių dalykų apstu. Veikdami pagal paklausos ir pasiūlos principą, vadovaudamiesi komerciniais interesais, kartografijos leidėjai savo pirkėjams galėjo pasiūlyti įvairių sieninių žemėlapių: ir su pridėtiniais grafikos elementais, paaiškinamaisiais tekstais, ir be jų. Tai buvo vadinamosios Nyderlandų komercinės kartografijos klestėjimo metas, prasidėjęs kaip tik tada, kai 1630 m. į atlasų leidybos rinką įsijungė naujas žaidėjas W. J. Blaeu. Kaip teigia P. van der Krogtas, atlasų leidėjai su išspausdintais atlasų lapais (žemėlapiais ir antroje jų pusėje esančiais tekstais) elgdavosi drastiškai: prispausdindavo žemėlapių lakštų tiek, kad ne visi tilpdavo į atlasą, likusius palikdavo kitoms pakartotinėms atlasų laidoms, bet labai dažnai seniau atspaustų žemėlapių atsargos susimaišydavo su naujai atspaustais naujesniais, patobulintais žemėlapiais. Norėdami atsikratyti tokių pasenusių žemėlapių, atlasų leidėjai juos dažnai tiesiog įterpdavo visai į kitus atlasus. Štai kodėl dauguma XVII a. Nyderlandų atlasų egzempliorių yra labai skirtingi, individualūs[59].

Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistame reprodukcijų albume Lietuva žemėlapiuose[60] (2011) glaustas korektiškas LDK 1613 m. žemėlapio pristatymas kolegų mokslininkų yra įvardijamas kaip „geriausia publikacija“[61]. Tai antroji papildyta šio albumo, atskirai išleisto lietuvių ir anglų kalbomis 2002 m.[62], laida. Pradžią jam davė parodos, vykusios Lietuvos nacionaliniame muziejuje, spausdintinis katalogas[63]. Leidinio autorės Aldona Bieliūnienė, Rūta Subatniekienė ir Birutė Kulnytė lakoniškai, bet taikliai apibūdino šio žemėlapio radimosi, ruošimo ir leidybos aplinkybes. Vis dėlto neišvengta klaidų. Prie Upsalos egzemplioriaus reprodukcijos teigiama: „Iki šiol buvo manoma, kad Upsalos universiteto bibliotekoje saugomas vienintelis išlikęs 1613 m. laidos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis, kurį 1913 m. surado Krokuvos universiteto profesorius L. Birkenmajeris. Veimaro bibliotekoje saugomas antrasis šiuo metu žinomas šios laidos žemėlapio egzempliorius.“[64] Reikėtų patikslinti, kad šie du išlikę sieniniai žemėlapiai nėra tapatūs: Veimaro egzempliorius atspaustas nuo keturių plokščių (suklijuotas iš keturių lakštų), Upsalos – šešių. Tai skirtingų laidų žemėlapiai. Klaidingai pristatytas ir Kazio Varnelio kolekcijos žemėlapis, teigiant, kad toks žemėlapis pirmąkart išleistas 1631 m. W. J. Blaeu atlaso pirmajame leidime. Iš tikrųjų toks suklijuotas žemėlapis (be Dniepro žemupio), kaip minėta, pirmąkart pasirodė W. J. Blaeu atlase 1631 m. antrojoje laidoje, buvo dedamas į atlasus iki 1649 m. ir dar vėliau, bet reikia manyti, kad kol Blaeu firma disponavo šio žemėlapio vario plokštėmis, tol pirkėjai galėjo įsigyti ne tik atlasų, bet ir tokių pavienių sieninių suklijuojamų žemėlapių. Kitaip tariant, ir K. Varnelio kolekcijos, ir Lietuvos nacionalinio muziejaus turimi šio žemėlapio egzemplioriai yra atspausti nuo tų pačių plokščių, tik muziejaus egzemplioriaus ankstesnis savininkas jį bus įsigijęs be Dniepro žemupio dalies.

2013 m. pasirodžiusi Ernesto Vasiliausko ir Gintauto Zabielos knyga apie XVII–XIX a. pradžios kartografijos ir ikonografijos šaltinius Švedijoje[65] svarbi ir LDK 1613 m. žemėlapio istoriografijai. Šiame leidinyje paskelbtos 49 Lietuvos žemėlapių, vietovių ir mūšių planų (panoramų) reprodukcijos. Autoriai parašė išsamų apžvalginį straipsnį (p. 13–43; su plačiomis santraukomis anglų ir švedų kalbomis), jame aptarė Lietuvos kartografijos istorijos bruožus, išsamiai atskleidė XV–XVIII a. Lietuvos kartografijos tyrimus Lietuvoje ir užsienyje bei leidinyje reprodukuojamus Švedijoje surastus kartografijos šaltinius. Tarp jų – ir sieninis LDK 1613 m. žemėlapis, saugomas Upsalos universiteto bibliotekoje. Nors autoriai teigia, kad leidinio reprodukcijos yra originalaus dydžio, bet 1613 m. LDK žemėlapio reprodukcija labai sumažinta (57 x 44,5 cm). Tekste pasitaiko netikslumų, antai teigiama: „Daugelis vėliau leistų žemėlapių (pvz., 1631 m. Willemo Janszoono Blaeu (1571–1638) atlasas) buvo 1613 m. žemėlapio perdirbiniai.“[66] Iš tikrųjų 1631 m. W. J. Blaeu atlase buvęs LDK žemėlapis nebuvo perdirbinys. Kaip minėta, J. W. Blaeu 1631 m. atlase pirmiau rasime LDK žemėlapį, rodomą keturiais fragmentais – taip, kaip jis buvo atspaustas nuo keturių vario plokščių su Dniepro žemupio žemėlapiu ir išraižytu ištisiniu siauru ornamentiniu apvadu apie visą žemėlapį. Vientisas suklijuotas iš keturių neproporcingų lakštų, atsiradusių nupjovus Dniepro žemupio vario plokštes, LDK 1613 m. žemėlapis pasirodė tik antrojoje 1631 m. atlaso laidoje[67]. Autoriai skundžiasi, kad, ieškant šio žemėlapio reprodukcijų, jiems „gerai paskelbto viso žemėlapio aptikti nepavyko“[68], todėl tekę naudotis senomis nespalvotomis K. Buczeko bei S. Alexandrowicziaus knygose esančiomis reprodukcijomis[69]. Kodėl autorių nepasinaudota 1999 m. „Vagos“ leidyklos išleistomis dviem šio žemėlapio iš Vilniaus universiteto bibliotekos reprodukcijomis[70], lieka neaišku. Ten 1613 m. LDK žemėlapis reprodukuotas originalaus dydžio (106 x 75 cm) kartu su Dniepro žemupio žemėlapiu (toks, kaip Upsalos universiteto egzemplioriaus atveju, tik be pridėtinio teksto žemėlapio apačioje ir priklijuoto ornamentinio apvado), o dar kita reprodukcija – be Dniepro žemupio (vien tik LDK teritorija). Prieš dvidešimt metų rengiant šį reprodukcijų leidinį spaudai tuometei „Spindulio“ spaustuvei Kaune tai buvo tikras iššūkis – stokota tokio didelio dydžio spausdinimo plėvių, todėl spausdinant žemėlapio originalaus dydžio reprodukcijas neapsieita be klaidų: didžiojoje šešių dalių LDK žemėlapio reprodukcijoje kažkodėl atsirado 0,5 cm baltas tarpas, skiriantis LDK ir Dniepro žemupio žemėlapius, jo ten neturėjo būti.

Kalbėdami apie LDK 1613 m. žemėlapio pagrindu Joanno Blaeu 1648 m. perbraižytą žemėlapį (vaizdas orientuotas į vakarus), dėtą į Blaeu firmos leidžiamus atlasus 1649–1672 m., autoriai rašo: „Žemėlapio datai prieštarautų faktas, kad Smolenskas žemėlapyje pavaizduotas priskirtas Maskvos Didžiajai Kunigaikštystei (valdė 1514–1611 ir po 1654 m.).“[71] Šį teisingai autorių pastebėtą istorinį netikslumą galima paaiškinti XVII a. kartografijos leidėjų darbo specifika. Amsterdamo leidėjams tokios istorinės detalės, kaip vieno ar kito vietovardžio prieskyra pasikeitus administracinėms ar valstybių riboms, viso labo buvo smulkmena. Jie nesistengė atitaisyti vadinamosios istorinės tiesos. Taisyti reiškė vario plokščių skutimo ir kitokio mechaninio darbo sąnaudas. Jeigu tokie „klaidinantys“ žemėlapiai tebebuvo paklausūs, spaustuvininkai, nekreipdami dėmesio į kasdien atsirandančias valstybių gyvavimo naujienas, jas tiesiog ignoruodavo. Šitokią tuomečių kartografijos leidėjų elgseną štai kaip yra apibūdinęs V. Kordtas:

„Būdinga buvo XVI–XVII kartografijos leidykloms, daugiausiai buvusioms Nyderlanduose, kad leidėjai ištisai perspausdindavo ir leisdavo tuos pačius žemėlapius be jokių pakeitimų. Vario plokštės, nuo kurių būdavo spaudžiami žemėlapiai, pereidavo iš leidėjo-tėvo sūnui, iš leidėjo-savininko – mokiniui ar meistrui. Tik konkurencija, kai pasirodydavo nauji, geresni žemėlapiai, vertė pasirūpinti pataisomis ir papildymais. Šis faktas aiškinamas tuo, kad būtinos medžiagos rinkimas, žemėlapių raižymas ir gamyba reikalavo tokių didelių išlaidų, kad leidėjai galėjo tikėtis pelno tik ilgą laiką naudodami tas pačias plokštes.“[72]

Jovitai Bružienei LDK 1613 m. žemėlapis tapo įdomus kaip semiotinio tyrimo objektas, erdvė semiotinei kelionei[73]. Remdamasi šio žemėlapio Veimaro, Upsalos ir K. Varnelio rinkinio egzemplioriais, autorė išskyrė topologinius šio žemėlapio centrus. Vienas iš jų paremtas žemėlapio lakštų klijavimo linijomis, bet 7 paveiksle[74] autorės pavaizduota simetrija centrinės horizontalės atžvilgiu galima tik kalbant apie Veimaro egzempliorių. Upsalos egzemplioriaus atveju būtų kitaip, nes jo klijavimo linijos, spaudžiant žemėlapį nuo šešių vario plokščių, yra kitokios.

Algirdas Antanas Gliožaitis, daugiausia dėmesio šiam žemėlapiui skyręs lietuvių tyrėjas, prie nuodugnesnio LDK 1613 m. žemėlapio tyrimo ėjo daugelį metų – šiam žemėlapiui skirti jo 2003, 2007, 2013 m. publikuoti straipsniai[75], knygoje Lietuvos administracinis suskirstymas žemėlapiuose taip pat yra skyrius apie šio žemėlapio radimosi istoriją, nagrinėjami žemėlapyje pažymėti vietovardžiai[76]. 2017 m. išleistas vien LDK 1613 m. žemėlapiui skirtas leidinys[77]. Daug įdirbio pareikalavusioje knygoje autorius į vieną vietą surinko viską apie 1613 m. žemėlapį: jo istoriją, laidas, publikavimą Blaeu leidyklos atlasuose, išnagrinėjo žemėlapio legendoje pateiktų tekstų vertimo į lietuvių kalbą raidą, aptarė žemėlapį kartografinės raidos požiūriu, taip pat pateikė žemėlapio bibliografavimo istoriją, jo tyrimų istoriografiją. Knygoje pirmąkart panaudota informacija apie Kauno technologijos universiteto bibliotekoje saugomą LDK 1613 m. žemėlapio egzempliorių – du (iš keturių) atskirus palaidus žemėlapio lapus iš 1631 m. W. J. Blaeu atlaso pirmosios laidos. Egzempliorius ypatingas tuo, kad jo antroje pusėje yra priklijuotas, o ne atspaustas tekstas apie Lietuvą, kaip kad aprašyta G. Schilderio bibliografijoje[78]. Įvesdinus informaciją apie šį LDK 1613 m. žemėlapio egzempliorių į mokslinę apyvartą, galima jį fiksuoti kaip retą spausdintinio paveldo objektą Lietuvoje, nors kolekcininkų rinkiniuose jis aptinkamas. Tik nereikėtų sureikšminti ranka įrašytos 1613 m. datos žemėlapio apatiniame laukelyje (autorius tvirtina: „Įrašas liudija, kad tai tikrai 1613 m. išspausdinto žemėlapio egzemplioriaus lapas“[79]) – tokių ir panašių rankraštinių įrašų dažnai pasitaiko senuosiuose spaudiniuose.

Žemėlapio laidoms ir leidybai A. A. Gliožaičio veikale skiriama daug dėmesio. Autorius išskyrė šio žemėlapio laidas, jas aptarė lentelėse, bet veikale neišspręsta terminijos problema. Vienur laidos vadinamos žemėlapio leidimais, kitur – variantais, dar kitur – perdirbiniais. Knygos antroji dalis pavadinta „Antrojo LDK žemėlapio varianto sudarymas ir jo išspausdinimas 1613 metais“[80], bet čia kalbama ne apie antrąjį LDK sieninio žemėlapio variantą ar net ne apie antrąją to žemėlapio laidą, o apie kitą, ankstesnį LDK žemėlapį, kuris, kaip minėta ir kaip yra nustatęs S. Alexandrowiczius, M. K. Radvilos rūpesčiu galėjo būti išleistas apie 1603 m. Gdanske arba kur nors kitur, bet neišlikęs. Lietuvoje terminas laida įteisintas standarte LST ISO 5127:2008[81]. Algimantas Muzikevičius, identifikuodamas Gerardo Merkatoriaus Lietuvos žemėlapio leidimus, pabrėžė, kad esminis laidos požymis – „ta pati (fizine prasme) ir be menkiausių pakeitimų (išskyrus natūralų nusidėvėjimą) klišė. Bet kokie sąmoningai atlikti pakeitimai toje pačioje klišėje yra kitos laidos požymis. Kai toje pačioje klišėje padaromi esminiai pakeitimai arba klišė perraižoma iš naujo, tada jau kalbama ne apie skirtingas laidas, bet apie skirtingus žemėlapius.“[82] Laikydamiesi tokio požiūrio LDK 1613 m. žemėlapį, atspaustą nuo keturių plokščių ir nuo tokių pat šešių, turėtume vadinti laidomis, o ne variantais.

Problemiškas ir termino kopija vartojimas. Paprastai šiuo terminu įvardijame tikslų kokio nors teksto, brėžinio, žemėlapio atspaudą. Šis terminas nevartotinas egzemplioriaus (angl. copy) reikšme, t. y. vieno vieneto iš viso tiražo reikšme, ir juolab kito žemėlapio reikšme. A. A. Gliožaičio veikale kopija įvardijamas visai kitas žemėlapis, pavyzdžiui, poskyryje „M. Meriano kopija“[83] kalbama apie Mattaejaus Meriano sudarytą mažesnio formato LDK žemėlapį, parengtą LDK 1613 m. žemėlapio pagrindu. Yra neaiškiai išdėstytų teiginių, įvairių netikslumų. Tarkim, nėra logiška teigti, kad sieninio LDK 1613 m. žemėlapio tekstinis priedas, parengtas T. Makowskio, buvo išspausdintas vėliau nei pats žemėlapis („po LDK 1613 m. žemėlapio išleidimo“[84]). Juk šio teksto pabaigoje aiškiai nurodyti tie patys 1613 išleidimo metai. Kitaip tariant, ir sieninio LDK žemėlapio, ir jo papildomos tekstinės dalies vario plokštės braižymo data yra ta pati – 1613 metai. Netikslu tvirtinti, kad aptariamasis žemėlapis – tai „pirmas išlikęs LDK žemėlapis, kuriame nubraižytas jos herbas Vytis“[85]. Valstybės herbą Vytį rasime gerokai anksčiau išleistuose Olavo Magno Carta marina (1539 ir 1572), Casparo Vopelio (1566) ir kt. žemėlapiuose.

Netikslu yra teigti, kad LDK 1613 m. žemėlapis „kaip sieninis su priklijuotu tekstu ir be jo spausdintas iki 1631 m.“[86]. 1631 metai viso labo žymi tų pačių vario plokščių, nuo kurių buvo spaudžiamas sieninis LDK 1613 m. žemėlapis, panaudos atlasuose pradžią. Kodėl, pradėjęs naudoti LDK 1613 m. žemėlapį atlasuose, jo leidėjas daugiau sieninio varianto turėjo nebeleisti? Juk ir sieninio, ir atlasuose dedamo žemėlapio sandara buvo tokia pati (spaudžiama nuo tų pačių vario plokščių), tad manytina, jog buvo spausdinamas ir sieninis, ir į atlasus dedamas. Jeigu pirkėjui būtų prireikę ne viso didelio atlaso, o tik vieno LDK žemėlapio, kodėl jis jo nebūtų galėjęs įsigyti Blaeu leidykloje? Tokia pavienių žemėlapių prekyba buvo (ir tebėra) komerciškai itin pelninga. Nyderlandų XVII a. sieninių žemėlapių leidėjai savo pirkėjams galėjo pasiūlyti platų tokių žemėlapių (jų tiražai siekdavo tūkstančius egzempliorių) asortimentą: skirtingų kalbų, skirtingai puošiamų, komplektuojamų pagal įvairius pirkėjo norus[87]. Ir taip būdavo daroma ne tik su sieniniais, bet ir su atlasams skirtais žemėlapiais (P. van der Krogto teigimu, „kai kurie folio žemėlapiai, skirti atlasams, būdavo parduodami atskirai, be teksto antroje jų pusėje“[88]). Įvairių Europos valstybių sieniniai žemėlapiai, leidžiami Amsterdamo kartografijos leidėjų, tarp jų ir W. J. Blaeu oficinos XVII a. antrajame–ketvirtajame dešimtmečiuose, dažniausiai būdavo suklijuojami iš keturių ir iš šešių lakštų, kaip ir LDK 1613 m. žemėlapio atveju. Tokia jų sandara buvo vyraujanti, nors būta ir itin didelių pasaulio ir žemynų sieninių žemėlapių, suklijuotų iš 12, 14 ar net 20 lakštų[89]. XVIII a. Nyderlandų ir Vokietijos kartografijos leidėjai mėgo leisti net specialius atlasus, kurie lengvai galėjo būti išardomi pavieniais žemėlapiais. Taigi kol W. J. Blaeu savo oficinoje turėjo LDK 1613 m. žemėlapio vario plokštes, tol nuo jų galėjo atspausti ir sieninį žemėlapį, jeigu tik buvo jo paklausa. Ir tai galėjo tęstis iki pat Blaeu firmos gyvavimo pabaigos – 1672 m. gaisro.

Išsami ir plataus užmojo A. A. Gliožaičio knyga apie LDK 1613 m. žemėlapį kenčia nuo tinkamo leidybinio parengimo stokos: tekstas redaguotinas, jame daug pasikartojimų, nesuvienodinta asmenvardžių rašyba (rašoma ir sulietuvintomis, ir čia pat – originalo formomis), nepatogus iliustracijų žymėjimas ir knygos maketas, yra korektūros klaidų bei kitų techniškai nesutvarkytų dalykų. Padaryta daug, bet autorius ne visada sugebėjo suvaldyti surinktą didelę informacinę medžiagą, o leidykla, matyt, nelabai gebėjo jam pagelbėti, todėl dažnai esminė informacija skęsta detalėse, o nepakankamai redaguotas tekstas gąsdina skaitytojus pasiklysti esminės ir smulkios neesminės informacijos pinklėse. Knygai kenkia autoriaus angažavimasis, problemos ieškojimas ten, kur jos nėra (pavyzdžiui, visą veikalą persmelkęs klausimas: kas yra LDK 1613 m. žemėlapio autorius – M. K. Radvila ar T. Makowskis?), taip pabrėžtinai užaštrinant lietuvių ir lenkų tyrėjų tautines nuostatas (susidaro įspūdis, tarytum M. K. Radvila atstovautų etniniams lietuviams). T. Makowskiui pabrėžtinai paliekamas tik žemėlapio teksto parengėjo, o ne žemėlapio rengimo bendraautorio vaidmuo[90]. Keistokai elgiamasi ir su šio žemėlapio istoriografija. Tarkim, S. Alexandrowiczius, bene daugiausia nuveikęs tirdamas šį žemėlapį, minimas tik probėkšmiais. Visame veikale klaidingai vartojamas žemėlapio raižytojo Hesselio Gerritszo (lot. Gerardus) asmenvardis – pavardė painiojama su vardu. Vadinamasis Baltarusijos faksimilės egzempliorius[91], matyt, bus atsiradęs kompiuteriu jį „pagražinus“ siauruoju ornamentiniu apvadėliu.

Išvados

Williamo Janszoono Blaeu oficinoje išleistas LDK žemėlapis, atspaustas nuo 1613 m. išraižytų plokščių, šios kartografijos leidyklos veikloje funkcionavo (jei neminėsime kitų naujesnių šio LDK žemėlapio perdirbinių) apie pusę šimto metų – nuo 1613 iki 1649 m. ir kiek vėliau. Gal būtų buvęs naudojamas ir dar ilgiau, bet leidykla 1672 m. sudegė. Iš esmės to paties dydžio, nors su per laiką atsiradusiais istoriniais netikslumais, žemėlapis buvo įspūdingas kartografijos kūrinys. Sumanytas kaip sieninis, jis funkcionavo atlasuose ne kaip įrištinis, o kaip didelio formato sulankstomas ir į atlasus įdedamas žemėlapis. Gal toks sprendimas ir nulėmė jo likimą: jį buvo lengva išimti ir įrėmintą kabinti ant sienos. Daugiausia išliko tų egzempliorių, kurie saugiai išgulėjo atlasuose.

Blaeu oficinos sprendimas 1631 m. nuo LDK atskirti Dniepro žemupio žemėlapį buvo logiškas ir tuomete geopolitine prasme – Dniepro žemupys LDK jau nebepriklausė. Atlaso skaitytojas LDK žemėlapį jau galėjo matyti ne tik keturiais jo fragmentais, kaip buvo 1631 m. atlaso pirmojoje laidoje, bet ištisinį in corpore. Toks ištisinis LDK dalies žemėlapis buvo nepatogus tik dėl vieno dalyko: neįrištas jis bet kada galėjo iškristi iš atlaso, jį lengva buvo išimti (tai ir pliusas, ir minusas). Manytina, kad iki pat Blaeu oficinos lemtingojo gaisro 1672 m. leidėjai, turėdami šio žemėlapio vario plokštes, pavieniams žemėlapio pirkėjams tuos variantus ir siūlydavo. Juolab, kaip rodo Kauno technologijos universiteto bibliotekos egzemplioriaus atvejis, parduodavo ir specialiai atlasams skirtus šio žemėlapio egzempliorius: žemėlapio antroje pusėje esantis tekstas apie Lietuvą pirmiausia buvo skirtas atlaso, o ne sieninio žemėlapio pirkėjui. Bet tai nereiškia, jog galime tvirtinti, kad 1631 m. Blaeu oficina, pradėjusi dėti šį žemėlapį į atlasus, jo kaip sieninio daugiau nebeleido. Sieninį žemėlapį galėjo pasidaryti pats pirkėjas, kaip priedą ten pat įsigijęs ir, tarkim, platų ornamentinį apvadą (Upsalos egzemplioriaus pavyzdys). Tokia buvo leidybinė Blaeu oficinos „virtuvė“. Kad pirmasis W. J. Blaeu atlasas iš karto buvo itin populiarus, rodo faktas, jog per vienerius 1631 m. išėjo dvi skirtingos atlaso laidos. Tai buvo metas, kai Nyderlandai pirmavo pasaulyje kaip jūrinė valstybė, o Blaeu oficina 1632 m. tapo oficialia Olandijos Rytų Indijos kompanijos žemėlapių leidėja.

Sieninio visiškai sukomplektuoto LDK 1613 m. žemėlapio egzempliorių išliko labai mažai (žinomi tik du – Veimare Kunigaikštienės Annos Amalijos bibliotekoje ir Upsalos universiteto bibliotekoje), nes juos, palyginti su įdėtais į atlasus, ypač sudėtinga išsaugoti. Toks jų likimas perša paralelę su senųjų lietuviškųjų rankraštinių tekstų likimu. Jų aptinkame tik senosiose spausdintinėse knygose (pavyzdžiui, Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomi lietuviškieji poteriai 1503 m. Tractatus sacerdotalis priešlapiuose), nors yra aišku, kad turėjo egzistuoti ir rankraštinės knygos – kiekviena spausdintinė knyga pirmiau turėjo turėti spaustuvininkui įteikiamą rankraštinį variantą. Bet tokių lietuviškų rankraštinių knygų išlikusių neturime. Panašiai ir su sieniniais žemėlapiais. Veimare ir Upsaloje esantys 1613 m. LDK žemėlapio egzemplioriai vertingi tuo, kad galime matyti, kaip autentiškai atrodė LDK 1613 m. sieninis žemėlapis su 1613 m. data pažymėtu T. Makowskio tekstu apie Lietuvą. Žinant šio žemėlapio vario plokščių naudojimo istoriją, galima tvirtinti, kad Veimaro egzempliorius yra ankstyvesnis nei Upsalos (bent jau vienerių 1631 m. metų laikotarpiu).

Primygtinis kai kurių tyrėjų noras šio žemėlapio autoriumi įvardyti vieną asmenį yra nepagrįstas: žemėlapis yra kolektyvinis darbas, tad jo autorystės neįmanoma priskirti vienam asmeniui. Nuo pat spaudos radimosi laikų žemėlapių, kaip ir kitų grafikos darbų, autoriai būdavo keli: vienas paprastai būdavo kūrinio sumanytojas, antrasis – piešėjas, trečiasis – raižytojas (piešinio ant medžio, vario lentos ar kitos medžiagos perkėlėjas). Taip dirbo leisdamos raižinius ištisos didžiųjų Europos spaudos dinastijų (Plantenų, Elzevyrų, Estienų ir kt.) kartos, taip pat ir garsieji Nyderlandų kartografijos leidėjai (Blaeu, Hondius, Jansonius ir kt.).

Žvelgdami retrospektyviai į LDK 1613 m. žemėlapio tyrimus, matome, kad jau XX a. viduryje radosi įžvalgų (V. Chomskio, P. Reklaičio), kad Upsalos egzempliorius ir Blaeu atlasų egzemplioriai yra identiškos prigimties, taigi teigti, kad Upsaloje saugomas vienintelis išlikęs šio žemėlapio originalas, negalima. Istoriografinė publikacijų apie LDK 1613 m. žemėlapį analizė parodė, kad LDK 1613 m. žemėlapio kaip itin svarbaus spaudos paveldo objekto formaliųjų radimosi dalykų (kokios vario plokštės buvo parengtos, kaip žemėlapis naudotas Blaeu leidyklos atlasuose ir pan.) išryškinimas, šios, atrodytų, neesminės spaudos objekto radimosi detalės, jų gamybos „virtuvė“ yra svarbūs žemėlapio funkcionavimo raidai nustatyti. LDK 1613 m. žemėlapis, nors ir turėdamas nemažą istoriografiją, ir toliau laukia įvairių naujų mokslo sričių tyrimų.

Šaltiniai ir literatūra

  1. ALEXANDROWICZ, Stanisław. Kartografia Wielkiego Księstwa Litewskiego od XV do połowy XVIII wieku = Cartographia Magni Ducatus Lithuaniae XV-XVIII saeculorum. Zamek Królewski w Warszawie, Instytut Historii Nauki im. Ludwika i Aleksandra Birkenmajerów Polskiej Akademii Nauk, Towarzystwo Naukowe Warszawskie. Wyd. 3 popr. i uzup. Warszawa: Instytut Historii Nauki PAN: Oficyna Wydawnicza ASPRA-JR, 2012. 344 p.: žml., planai, faks., lent.https://doi.org/10.4467/23921749shs.16.001.6144
  2. ALEXANDROWICZ, Stanisław. Pierwsze zaginione wydanie radziwiłłowskiej mapy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Kwartalnik historii kultury materialnej, 1968, t. 16, nr. 3, p. 539–545.
  3. ALEXANDROWICZ, Stanisław. Rozwój kartografii Wielkiego Księstwa Litewskiego od XV do połowy XVIII wieku. Poznań: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1971. 141 p.https://doi.org/10.2307/2499153
  4. ALEXANDROWICZ, Stanisław. Rozwój kartografii Wielkiego Księstwa Litewskiego od XV do połowy XVIII wieku. Wyd. 2 poprawione i uzupełnione. Poznań: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1989. 278 p.: iliustr. + 1 apl. (13 žml. ir planų lap.).https://doi.org/10.2307/2499153
  5. ALEXANDROWICZ, Stanisław; ŁUCZYŃSKI, Jarosław; SKRYCKI, Radosław. Historia kartografii ziem polskich do końca XVIII wieku. Warszawa: DiG, 2017. 447 p.: iliustr., žml.
  6. ANDRIUS, J. 1613 m. Lietuvos žemėlapis. Karo archyvas, 1937, t. 8, p. 41–67.
  7. ANDRIUS, J. Kunigaikščio Radvilos žemėlapis. Aidai, 1952, nr. 10, p. 439–450.
  8. BIRKENMAJER, Ludwik. Wiadomość o mapie geograficznej Litwy Tomasza Makowskiego (z r. 1613), uwaźanej za zginioną. Sprawozdania Akademii Umiejętności, 1913, t. 18, nr. 4, p. 24–25.
  9. BRUŽIENĖ, Jovita. Kartografinio diskurso semiotika: 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio analizė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013. 75 p.: iliustr. https://doi.org/10.15388/lis.0.0.8753
  10. BUCZEK, Karol. Dzieje kartografii Polskiej od XV do XVIII wieku: zarys analityczno-sintetyczny. Wrocław: Ossolineum, 1963. 120 p. + 53 žml. aplanke.
  11. BUCZEK, Karol. The History of Polish Cartography from the 15th to the 18th century. Wrocław et al.: Zakład Narodowy im. Ossolińskich: Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1966. 136 p.: žml., iliustr. https://doi.org/10.4098/at.arch.92-14
  12. CHOMSKIS, Vaclovas. 1613 m. Lietuvos žemėlapis: jo analizė ir vertinimas Lietuvos kartografinio vaizdo raidoje: disertacija geografijos mokslų kandidato laipsniui įgyti. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2004. 149 p.: iliustr. https://doi.org/10.15388/lis.0.0.8751
  13. GLIOŽAITIS, Algirdas Antanas. Kunigaikščio M. K. Radvilos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio sudarymo ir leidybos analizė. Geodezija ir kartografija, 2003, t. 29, nr. 2, p. 61–67.
  14. GLIOŽAITIS, Algirdas Antanas. Kunigaikščio M. K. Radvilos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1613 m. žemėlapis. Žiemgala, 2007, nr. 2, p. 4–9.
  15. GLIOŽAITIS, Algirdas. Kunigaikščio M. K. Radvilos žemėlapiui Magni Ducatus Lithuaniae – 400 metų. Gimtasai kraštas, 2013, t. 6, p. 70–82.
  16. GLIOŽAITIS, Algirdas Antanas. Lietuvos administracinis suskirstymas žemėlapiuose: nuo seniausių laikų iki XXI amžiaus pradžios. Vilnius: Gairės, 2008. 397 p.: iliustr.
  17. GLIOŽAITIS, Algirdas Antanas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis ir jo variantai: sudarytas ir 1613 m. išleistas kunigaikščio M. K. Radvilos Našlaitėlio. Vilnius: Gairės, 2017. 221 p.: iliustr.
  18. GUSTAITIS, Algirdas. Kunigaikščio Radvilo žemėlapis. Karys, 1970, nr. 8, p. 225–235; nr. 9, p. 264–272.
  19. GUSTAITIS, Algirdas. Kunigaikščio Radvilo žemėlapis: Lietuvos kunigaikščio Radvilo 1613 m. žemėlapio aptarimas. Chicago: Baltica, 1990. 156 p.
  20. ILARIENĖ, Inga. Trys žemėlapiai, reprezentuojantys Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę: iš kartografinės ir ikonografinės medžiagos paieškų Drezdene ir Berlyne. Iš Vilniaus Žemutinė pilis XIV–XIX a. pradžioje: 2005–2006 metų tyrimai. Sudaryt. L. Glemža. Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2007, p. 351–382. https://doi.org/10.15388/proceedings/lnfk.41
  21. Imago Lithuaniae: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapiai ir dokumentai iš Tomaszo Niewodniczańskio rinkinių: parodos katalogas. Sudaryt. Tomasz Niewodniczański, Alma Braziūnienė. Vilnius: Margi raštai, 2002. 221 p.: iliustr.
  22. Imago Poloniae: dawna Rzeczpospolita na mapach, dokumentach i starodrukach w zbiorach Tomasza Niewodniczańskiego: [katalog wystawy. Autorzy katalogu Kazimierz Kozica, Janusz Pezda]. Warszawa: Agencja Reklamowo-Wydawnicza A. Grzegorczyk, 2002. 2 t.
  23. JAKUBOWSKI, Jan. W spravie mapi Litwy Tomasza Makowskiego, 1613. Przegląd Geograficzny, 1918–1919, t. 1, p. 297–306.
  24. KOEMAN, Cornelis; SCHILDER, Günter; EGMOND, Marco van; KROGT, Peter van der. Commercial Cartography and Map Production in the Low Countries, 1500–ca. 1672. In The History of Cartography. Chicago; London: University of Chicago Press, 2007. Vol. 3, P. 2, p. 1296–1383.
  25. Koeman’s Atlantes Neerlandici. New edition. Vol. 2: The folio atlases published by Willem Jansz. Blaeu and Joan Blaeu. Westrenen: HES, 2000. 636 p.: iliustr.https://doi.org/10.1080/03085694.2014.902595
  26. KORDT, Venianin. Materialy po istorii russkoi kartografii. Kiev, 1910, Vypusk 2.
  27. KROGT, Peter van der. Amsterdam Atlas Production in the 1630s: A Bibliographer’s Nightmare. Imago Mundi, Vol. 48 (1996), p. 149–160. Prieiga internetu per JSTOR: <https://www.jstor.org/stable/1151267> [žiūrėta 2019 m. vasario 18 d.]. https://doi.org/10.1080/03085699608592837
  28. Lietuva senuosiuose žemėlapiuose: kalendorius, 1996. Sudarė Aloyzas Samas. Vilnius: Enciklopedija, 1995. [13] lap.: žml.
  29. Lietuva žemėlapiuose. Sudaryt. Aldona Bieliūnienė, Birutė Kulnytė, Rūta Subatniekienė. 2-asis papild. leid. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2011. 407 p.: iliustr.
  30. Lietuva žemėlapiuose. Sudarytojos Aldona Bieliūnienė, Birutė Kulnytė, Rūta Subatniekienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2002. 218 p., iliustr.
  31. Lietuva žemėlapiuose = Lithuania on the map: [paroda, 1999 09 26–1999 12 11]: katalogas. Parengė Aldona Bieliūnienė ir kt. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 1999. 151 p.: iliustr.
  32. LST ISO 5127:2008: Informacija ir dokumentavimas: aiškinamasis žodynas: lietuviškoji versija. Vilnius: Lietuvos standartizacijos departamentas, 2008. iv, 168 p.
  33. ŁUCZYŃSKI, Jarosław. Przestrzeń Wielkiego Księstwa Litewskiego na mapie radziwiłłowskiej Tomasza Makowskiego z 1613 roku w świetle treści kartograficznej i opisowej. Ukraina Lithuanica, (Kijev), 2013, t. 2, p. 121–152.
  34. MAKSIMAITIENĖ, Ona. Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 113–142.
  35. MERCZYNG, Henryk. Mappa Litwy z r. 1613 ks. Radziwiłła Sierotki pod względem matematycznym i kartograficznym. Sprawozdania Tow. Naukowego Warszawskiego, 1913, Wydz. 3, p. 416–442.
  36. MUZIKEVIČIUS, Algimantas. Gerardo Merkatoriaus Lietuvos žemėlapio leidimai. Knygotyra, 2010, t. 55, p. 316–326. https://doi.org/10.15388/kn.v55i0.3479
  37. OLSZEWICZ, Bolesław. Polska kartografja wojskowa: (zarys historyczny) = La cartographie militaire Polonaise: (essai historique). Warszawa: główna Księgarnia wojskowa, 1921. 199, LXXVIII p.: žml.
  38. PETRULIS, J. Kai kurie geografiniai elementai 1613 m. „Magni Ducatus Lithuaniae“ žemėlapyje. Geodezijos darbai, 1965, t. 3, p. 103–127. https://doi.org/10.1080/13921843.1965.10553059
  39. POŠKUS, Vidas. Antikos atgaivinimo problema Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso mene: daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, menotyra (03H). Vilniaus dailės akademija. Vilnius, 2007. 151 lap., [11] iliustr. lap. Rankraščio teisėmis. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, F132-4152. https://doi.org/10.15388/lis.0.0.8753
  40. REKLAITIS, Povilas. Lietuvos senoji kartografija. Tautos praeitis, (Chicago), 1964, t. 1, kn. 1(5), p. 64–76.
  41. SAMAS, Aloyzas. Žemėlapiai ir jų kūrėjai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. 196 p.: iliustr, [8] iliustr. lap.
  42. SCHILDER, Günter. Monumenta cartographica Neerlandica. Vol. 4: Loose kaarten en topografische prenten uitgegeven door Willem Jansz Blaeu = Single-sheet maps and topographical prints published by Willem Jansz Blaeu. Alphen aan den Rijn: Canaletto, 1993. 364 p.: iliustr. + 145 žml. aplanke.https://doi.org/10.1163/9789004287655_dummy0264
  43. Senieji Lietuvos žemėlapiai = Old maps of Lithuania = Alte Landkarten Litauens: iš Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinių. Sudarė, aprašus parengė Alma Braziūnienė. Vilnius: Vaga, 1999. 2 aplankai. [32] faks. žml. + Priedas Senieji Lietuvos žemėlapiai iš Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinių… 52 p. https://doi.org/10.15388/proceedings/vubmetrastis
  44. TÖRÖK, Zsolt G. Renaissance Cartography in East-Central Europe, ca. 1450–1650. In The History of Cartography. Chicago; London: University of Chicago Press, 2007, Vol. 3, P. 2, p. 1806–1851.
  45. VASILIAUSKAS, Ernestas; ZABIELA, Gintautas. Lietuvos XVII–XIX a. pradžios ikonografijos ir kartografijos šaltiniai Švedijoje. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2013. 127 p.: iliustr. + 33 sulankst. žml. dėkle.

[1]Herzogin Anna Amalia Bibliothek Weimar, sign. Kt 237-201 S.

[2]Uppsala universitetsbibliotek, Carolina Rediviva, Kart- och bildsamlingarna, sign. E8.

[3]ALEXANDROWICZ, Stanisław. Pierwsze zaginione wydanie radziwiłłowskiej mapy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Kwartalnik historii kultury materialnej, 1968, t. 16, nr. 3, p. 539–545.

[4]Koeman’s Atlantes Neerlandici. New edition. Vol. 2: The folio atlases published by Willem Jansz. Blaeu and Joan Blaeu. Westrenen, 2000, p. 501–502.

[5]Ten pat, p. 502.

[6]Antai menotyrininkas ir kultūros istorikas Vidas Poškus šį žemėlapį nagrinėjo kaip Lietuvos Renesanso kultūros objektą, siedamas jį su Antikos tradicija. Jam žemėlapis buvo įdomus kaip vizualusis artefaktas, kuriame „užfiksuoti trys Lietuvos praeities etapai: 1) pradžia, 2) „aukso amžius“ – didžiojo kunigaikščio Vytauto valdymo laikotarpis, 3) žemėlapio sudarymo metas („dabartis“)“. Nagrinėdamas žemėlapyje Dniepro saloje pavaizduotą Balneum Vitoldi, autorius daro išvadą, kad „Vytauto pirtys“ LDK kartografijoje vizualizavo „vietinės“ Antikos, su Vytautu susieto valstybės „aukso amžiaus“ idėją, kuriai būdingas įsitikinimas, kad realiai egzistavęs „romėniškųjų protėvių“ palikimas, iki lietuvių kilmės iš romėnų teorijos apologetų gyvenamojo meto vis dėlto neišliko arba funkcionavo fragmentiškais, beveik neatpažįstamais pavidalais“. Žr. POŠKUS, Vidas. Antikos atgaivinimo problema Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso mene: daktaro disertacija. Vilnius, 2007, p. 93, 99.

[7]Išsami žemėlapio istoriografija atskleista S. Alexandrowicziaus LDK kartografijos istorijai skirtoje monografijoje (1971), sulaukusioje pakartotinių pataisytų laidų 1989 ir 2012 m. Žr. ALEXANDROWICZ, Stanisław. Rozwój kartografii Wielkiego Księstwa Litewskiego od XV do połowy XVIII wieku. Wyd. 2. Poznań, 1989, p. 75–80, 136; Wyd. 3. Warszawa, 2012, p. 71–78. Algirdas Antanas Gliožaitis, sekdamas S. Alexandrowicziumi, knygoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis ir jo variantai (Vilnius, 2017) šio žemėlapio istoriografijai paskyrė visą skyrių (p. 163–175), tik kartais įvairių veikalų interpretacijos čia stokoja tikslumo ir objektyvumo. Lietuvos kartografijos istoriografija aptarta Ernesto Vasiliausko ir Gintauto Zabielos knygoje Lietuvos XVII–XIX a. pradžios ikonografijos ir kartografijos šaltiniai Švedijoje (Klaipėda, 2013, p. 13–17). Naujesnė Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos kartografijos istorikų LDK 1613 m. žemėlapio istoriografija pateikta Jarosławo Łuczyńskio straipsnyje „Przestrzeń Wielkiego Księstwa Litewskiego na mapie radziwiłłowskiej Tomasza Makowskiego...“, publikuotame Kijeve leidžiamame tęstiniame mokslo leidinyje Ukraina Lithuanica, 2013, t. 2, p. 121–152.

[8]KORDT, Venianin. Materialy po istorii russkoi kartografii. Kiev, 1910, Vypusk 2.

[9]Ten pat, lap. XIII–XVI.

[10]Koeman’s Atlantes Neerlandici..., p. 502.

[11]BIRKENMAJER, Ludwik. Wiadomośc o mapie geograficznej Litwy Tomasza Makowskiego (z r. 1613), uwaźanej za zginioną. Sprawozdania Akademii Umiejętności, 1913, t. 18, nr. 4, p. 24–25.

[12]MERCZYNG, Henryk. Mappa Litwy z r. 1613 ks. Radziwilla Sierotki pod względem matematycznym i kartograficznym. Sprawozdania Tow. Naukowego Warszawskiego, 1913, wydz. 3, p. 416–442; JAKUBOWSKI, Jan. W spravie mapi Litwy Tomasza Makowskiego, 1613. Przegląd Geograficzny, 1919, t. 1, p. 297–306; OLSZEWICZ, Bolesław. Polska kartografja wojskowa: (zarys historyczny). Warszawa, 1921, p. 15–16.

[13]BUCZEK, Karol. Dzieje kartografii Polskiej od XV do XVIII wieku: zarys analityczno-sintetyczny. Wrocław, 1963, p. 47–51. Antroji pataisyta ir papildyta laida anglų kalba: The History of Polish Cartography from the 15th to the 18th century. Wrocław et al., 1966, p. 58–63.

[14]ALEXANDROWICZ, Stanisław. Rozwój kartografii Wielkiego Księstwa Litewskiego od XV do połowy XVIII wieku. Poznań, 1971. 141 p.; Idem. Wyd. 2 poprawione i uzupełnione. Poznań, 1989. 278 p.: iliustr., žml.

[15]Ten pat, p. 75–136.

[16]ALEXANDROWICZ, Stanisław. Kartografia Wielkiego Księstwa Litewskiego od XV do połowy XVIII wieku = Cartographia Magni Ducatus Lithuaniae XV-XVIII saeculorum. Wyd. 3 popr. i uzup. Warszawa, 2012. 344 p.:  žml., planai, faks., lent.

[17]MAKSIMAITIENĖ, Ona. Senoji kartografija ir Lietuvos vaizdas žemėlapiuose. Iš MAKSIMAITIENĖ, Ona. Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai. Vilnius, 1991, p. 113–142.

[18]SAMAS, Aloyzas. Žemėlapiai ir jų kūrėjai. Vilnius, 1997.

[19]Lietuva žemėlapiuose = Lithuania on the map: [paroda]. Vilnius, 1999. 151 p.: iliustr.

[20]ALEXANDROWICZ, Stanisław. Kartografia Wielkiego Księstwa Litewskiego..., p. 236–241.

[21]T. Makowskis nėra LDK 1613 m. žemėlapio raižytojas, jį išraižė Hesselis Geritszas (lot. Hesselus Gerardus), Williamo Bleau kartografijos oficinos Amsterdame raižytojas. Čia autorius turi mintyje T. Makovskį kaip talentingą Maskvos plano raižytoją ir kitus originalius jo grafikos darbus, taip pat ovalinės formos Lietuvos miestų raižinius sieniniam 1613 m. LDK žemėlapiui.

[22]ALEXANDROWICZ, Stanisław. Kartografia Wielkiego Księstwa Litewskiego... Warszawa, 2012, p. 240–241. Į lietuvių kalbą vertė Ana Romančiuk ir Tamara Bairašauskaitė.

[23]Ten pat, p. 237.

[24]Koeman’s Atlantes Neerlandici..., p. 502.

[25]SCHILDER, Günter. Monumenta cartographica Neerlandica. Vol. 4: Loose kaarten en topografische prenten uitgegeven door Willem Jansz Blaeu = Single-sheet maps and topographical prints published by Willem Jansz Blaeu. Alphen aan den Rijn, 1993, p. 76–77.

[26]ALEXANDROWICZ, Stanisław; ŁUCZYŃSKI, Jarosław; SKRYCKI, Radosław. Historia kartografii ziem polskich do końca XVIII wieku. Warszawa, 2017. 447 p., iliustr., žml.

[27]Ten pat, p. 252–357.

[28]Koeman’s Atlantes Neerlandici. New edition. Vol. 2: The folio atlases published by Willem Jansz. Blaeu and Joan Blaeu. Westrenen, 2000.

[29]KROGT, Peter van der. Amsterdam Atlas production in the 1630s: a bibliographer's nightmare. Imago Mundi, 1996, t. 48, p. 149.

[30]SCHILDER, Günter. Monumenta cartographica Neerlandica..., p. 76–77, aprašas 29.1.

[31]Ten pat, p. 77, aprašas 29.3.

[32]Koeman’s Atlantes Neerlandici..., p. 501–502.

[33]Imago Poloniae: dawna Rzeczpospolita na mapach, dokumentach i starodrukach w zbiorach Tomasza Niewodniczańskiego: [katalog wystawy]. Warszawa, 2002. 2 t.

[34]Imago Lithuaniae: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapiai ir dokumentai iš Tomaszo Niewodniczańskio rinkinių: parodos katalogas. Vilnius, 2002.

[35]KOEMAN, Cornelis; SCHILDER, Günter; EGMOND, Marco van; KROGT, Peter van der. Commercial Cartography and Map Production in the Low Countries, 1500–ca. 1672. In The History of Cartography. Chicago, 2007, Vol. 3, P. 2, p. 1315.

[36]TÖRÖK, Zsolt G. Renaissance Cartography in East-Central Europe, ca. 1450–1650. In The History of Cartography. Chicago, 2007, Vol. 3, P. 2, p. 1840–1841.

[37]ANDRIUS, J. 1613 m. Lietuvos žemėlapis. Karo archyvas, 1937, t. 8, p. 41–67.

[38]ANDRIUS, J. Kunigaikščio Radvilos žemėlapis. Aidai, 1952, nr. 10, p. 439–450.

[39]Ten pat, p. 442.

[40]REKLAITIS, Povilas. Lietuvos senoji kartografija. Tautos praeitis, (Chicago), 1964, t. 1, kn. 1(5), p. 64–76. Straipsnis buvo perspausdintas P. Reklaičio straipsnių rinkinyje Prarastosios Lietuvos pėdsakų beieškant: straipsniai iš Lietuvos dailės ir kultūros istorijos, rašyti 1954–1990 m. Vokietijoje. Sudaryt. Vidmantas Jankauskas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos l-kla, 1999, p. 369–384. Gaila, kad šis pomirtinis autoriaus rinkinys išėjo su dideliais parengimo trūkumais. Aptariamas straipsnis perpausdintas be pabaigos: trūksta visos antrosios jo dalies „Lietuvos kartografinės medžiagos dokumentacija“ (originalo p. 73–76) ir, o tai ypač neatleistina, – be bibliografijos (originalo p. 74 ir 76). Upsalos egzemplioriaus reprodukcija įdėta atvirkščiai (p. 374).

[41]GUSTAITIS, Algirdas. Kunigaikščio Radvilo žemėlapis. Karys, 1970, nr. 8, p. 225–235; nr. 9, p. 264–272.

[42]GUSTAITIS, Algirdas. Kunigaikščio Radvilo žemėlapis: Lietuvos kunigaikščio Radvilo 1613 m. žemėlapio aptarimas. Chicago, 1990. 156 p. LDK 1613 m. žemėlapiui skirti tik 59 p., kitas tekstas (p. 60–142) su šiuo žemėlapiu nesusijęs, taigi leidinio pavadinimas neatitinka turinio.

[43]„Nepilnoji 1613 m. Lietuvos žemėlapio laida yra, neabejotinai, menkesnė, kur kas nepilnesnė, ir prasčiau atrodanti, todėl galima iškelti ir tokią mintį: ar „antroji“ laida iš tiesų nebus pirmoji laida, o ir „pirmoji“ laida yra pagerintoji, papildyta ir pilnai išbaigta ir išleista netrukus po prastesnės laidos pasirodymo, gal net tais pačiais metais. Tokiu būdu „pirmoji“ laida būtų ne pirmoji, bet antroji laida.“ Ten pat, p. 21.

[44]CHOMSKIS, Vaclovas. 1613 m. Lietuvos žemėlapis: jo analizė ir vertinimas Lietuvos kartografinio vaizdo raidoje: disertacija geografijos mokslų kandidato laipsniui įgyti. Vilnius, 2004. 149 p.

[45]Ten pat, p. 5.

[46]Ten pat, p. 52.

[47]PETRULIS, J. Kai kurie geografiniai elementai 1613 m. „Magni Ducatus Lithuaniae“ žemėlapyje. Geodezijos darbai, 1965, t. 3, p. 103–127.

[48]Ten pat, p. 106.

[49]MAKSIMAITIENĖ, Ona. Senoji kartografija ir Lietuvos vaizdas žemėlapiuose. Iš MAKSIMAITIENĖ, Ona. Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai. Vilnius, 1991, p. 113–142.

[50]Ten pat, p. 122–123.

[51]Lietuva senuosiuose žemėlapiuose: kalendorius, 1996. Sudarė Aloyzas Samas. Vilnius, 1995. [13] lap.: žml.

[52]SAMAS, Aloyzas. Žemėlapiai ir jų kūrėjai. Vilnius, 1997. 196 p.: iliustr., 8 iliustr. lap.

[53]Ten pat, p. 152–163.

[54]Ten pat, p. 160.

[55]Ten pat.

[56]Ten pat, p. 162.

[57]ILARIENĖ, Inga. Trys žemėlapiai, reprezentuojantys Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę: iš kartografinės ir ikonografinės medžiagos paieškų Drezdene ir Berlyne. Iš Vilniaus Žemutinė pilis XIV–XIX a. pradžioje: 2005–2006 metų tyrimai. Vilnius, 2007, p. 351–382.

[58]Ten pat, p. 363.

[59]KROGT, Peter van der. Amsterdam Atlas Production in the 1630s: A Bibliographer’s Nightmare. Imago Mundi, Vol. 48 (1996), p. 151.

[60]Lietuva žemėlapiuose. Sudaryt. Aldona Bieliūnienė, Birutė Kulnytė, Rūta Subatniekienė. 2-asis papild. leid. Vilnius, 2011. 407 p.: iliustr.

[61]VASILIAUSKAS, Ernestas; ZABIELA, Gintautas. Lietuvos XVII–XIX a. pradžios ikonografijos ir kartografijos šaltiniai Švedijoje. Klaipėda, 2013, p. 13.

[62]Lietuva žemėlapiuose. Sudarytojos Aldona Bieliūnienė, Birutė Kulnytė, Rūta Subatniekienė. Vilnius, 2002. 218 p., iliustr.

[63]Lietuva žemėlapiuose = Lithuania on the map: [paroda, 1999 09 26–1999 12 11]: katalogas. Parengė Aldona Bieliūnienė ir kt. Vilnius, 1999. 151 p.: iliustr.

[64]Lietuva žemėlapiuose... Vilnius, 2011, p. 123.

[65]VASILIAUSKAS, Ernestas; ZABIELA, Gintautas. Lietuvos XVII–XIX a. pradžios ikonografijos ir kartografijos šaltiniai Švedijoje. Klaipėda, 2013.

[66]Ten pat, p. 13.

[67]Koeman’s Atlantes Neerlandici..., p. 501–502.

[68]VASILIAUSKAS, Ernestas; ZABIELA, Gintautas. Lietuvos XVII–XIX a. pradžios ikonografijos..., p. 19.

[69]Ten pat.

[70]Senieji Lietuvos žemėlapiai = Old maps of Lithuania = Alte Landkarten Litauens: iš Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinių. Vilnius, 1999. 2 aplankai. [32] faks. žml. + Priedas Senieji Lietuvos žemėlapiai iš Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinių…, 52 p.

[71]VASILIAUSKAS, Ernestas; ZABIELA, Gintautas. Lietuvos XVII–XIX a. pradžios ikonografijos..., p. 19.

[72]KORDT, V. Vstuplenie. In Materialy po istorii russkoi kartografii. Kiev, 1910, Vypusk 2, p. 2.

[73]BRUŽIENĖ, Jovita. Kartografinio diskurso semiotika: 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio analizė. Vilnius, 2013. 75 p.: iliustr.

[74]Ten pat, p. 29.

[75]GLIOŽAITIS, Algirdas Antanas. Kunigaikščio M. K. Radvilos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio sudarymo ir leidybos analizė. Geodezija ir kartografija, 2003, t. 29, nr. 2, p. 61–67; GLIOŽAITIS, Algirdas Antanas. Kunigaikščio M. K. Radvilos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1613 m. žemėlapis. Žiemgala, 2007, nr. 2, p. 4–9; GLIOŽAITIS, Algirdas Antanas. Kunigaikščio M. K. Radvilos žemėlapiui Magni Ducatus Lithuaniae – 400 metų. Gimtasai kraštas, 2013, t. 6, p. 70–82.

[76]GLIOŽAITIS, Algirdas Antanas. Lietuvos administracinis suskirstymas žemėlapiuose: nuo seniausių laikų iki XXI amžiaus pradžios. Vilnius, 2008, p. 58–68.

[77]GLIOŽAITIS, Algirdas Antanas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis ir jo variantai: sudarytas ir 1613 m. išleistas kunigaikščio M. K. Radvilos Našlaitėlio. Vilnius, 2017. 221 p.: iliustr.

[78]SCHILDER, Günter. Monumenta cartographica Neerlandica..., p. 77, aprašas 29.2.

[79]GLIOŽAITIS, Algirdas Antanas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis..., p. 127.

[80]Ten pat, p. 78.

[81]Laida – „visi to paties tiražo egzemplioriai, pasižymintys bendromis savybėmis“. Žr. LST ISO 5127:2008: Informacija ir dokumentavimas: aiškinamasis žodynas: lietuviškoji versija. Vilnius, 2008, p. 34.

[82]MUZIKEVIČIUS, Algimantas. Gerardo Merkatoriaus Lietuvos žemėlapio leidimai. Knygotyra, 2010, t. 55, p. 316.

[83]GLIOŽAITIS, Algirdas Antanas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis..., p. 160.

[84]Ten pat, p. 176.

[85]Ten pat, p. 11.

[86]Ten pat, p. 178.

[87]Kad pirkėjui patogiau būtų apsispręsti, kokį žemėlapį išsirinkti, kai kurie Nyderlandų žemėlapių leidėjai buvo parengę tokios produkcijos spausdintinių katalogų, pavyzdžiui, Nicolas II Visscheris 1682 m. O kaip elgtis įsigijus sieninį žemėlapį, kaip saugiai jį suklijuoti nepažeidžiant jo dalių, nuo ko pradėti šį darbą ir pan., jau apie 1570 m. savo kreipimesi į skaitytoją yra nurodęs Gerardas Mercatorius. Apie tai plačiau žr. KOEMAN, Cornelis et al. Commercial Cartography and Map Production in the Low Countries..., p. 1342–1343.

[88]KROGT, Peter van. Amsterdam Atlas Production..., p. 151.

[89]KOEMAN, Cornelis et al. Commercial Cartography and Map Production in the Low Countries..., Priedas 44.5, p. 1379–1380.

[90]Štai kaip apibendrinama kalbant apie Upsalos egzempliorių: „Po tekstu esantis kriptonimas [T. M.] negali būti siejamas su žemėlapio sudarymu, o tik su tekstu.“ GLIOŽAITIS, Algirdas Antanas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis..., p. 168.

[91]Ten pat, p. 137.