Knygotyra
Knygotyra
Download

Knygotyra ISSN 0204-2061. (Online) ISSN 2345-0053

2019. 72 DOI: https://doi.org/10.15388/Knygotyra.2019.72.26

Europoje išleisti lietuviški ir lituanistiniai leidiniai JAV lietuvių spaudoje (iki 1904 m.)

Remigijus Misiūnas
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir leidybos tyrimų katedra
Universiteto g. 3, LT-0513 Vilnius, Lietuva
El. paštas remigijus.misiunas@kf.vu.lt

Santrauka. Straipsnyje analizuojama informavimo apie naujus leidinius situacija JAV lietuvių spaudoje lietuviškos spaudos draudimo metais iki 1904 m., pagrindinį dėmesį skiriant pranešimams apie naujus Europos lietuvių spaudinius bei kitakalbę lituanistinę literatūrą. Tyrimas buvo atliktas remiantis tokių leidinių sąrašu, sudarytu peržiūrėjus to meto lietuvišką periodinę spaudą. Jo pagrindu rekonstruojama informavimo apie naujus leidinius lietuvių literatūros augimo metu kylant tautiniam judėjimui sistema JAV lietuvių spaudoje, dėmesys Europos lietuvių spaudai ir kitakalbei lituanistinei literatūrai, informacijos pateikimo specifika, pristatytų leidinių repertuaras, kur dominavo pasaulietinė literatūra.

Reikšminiai žodžiai: JAV lietuvių periodika, informavimo apie naujus leidinius sistema, Europos lietuvių leidyba, kitakalbė lituanistinė literatūra, lietuvių leidybinis repertuaras spaudos draudimo metais.

Lithuanian and lithuanistic publications released in europe that appear in the press of usa lithuanians (until 1904)

Summary. The Lithuanian national movement of the 19th c. had mostly manifested itself in the literature, which, under the Lithuanian press ban, was being published both in East Prussia and in Lithuanian communities in the United States, and which was being distributed likewise in Lithuania, East Prussia, and the United States. That same time period saw the forming of a new system designed to inform readers of new releases, which was utilized to help any members of the Lithuanian diaspora to keep updated on the newest literature affairs. This system had encompassed the press of both East Prussia and the United States, and it would inform the readers of the newest publications both from the location of where the newspaper was being released and about the new books and periodicals that were being published in foreign countries; thus, it had created a reflection of Lithuanian literature as a whole. The aim of this article is to analyze the circumstances surrounding the informing of readers about the newest publications as it had occurred in the American Lithuanian press up to 1904; main focus is paid here to the information regarding Lithuanian and Lithuanistic publications released in East Prussia and elsewhere in Europe. The basis of this study is a list of 322 Lithuanian and Lithuanistic publications released in Europe; the list itself took shape after overviewing 11 Lithuanian newspapers published in the United States. The 322 publications had been distributed in Lithuanian communities in the United States and were announced by the local Lithuanian press.

This study has showed that the first announcements about the new books appeared in the US Lithuanian press in the late 1890s, and in the early 20th c., designated columns for publishing news became an ordinary practice. Unfortunately, a lack of authors capable of writing critical reviews of the new publications forced the émigré press to be content with mostly annotations and very laconic commentaries about the pros and cons of new publications. The fact that announcements were made about books (mostly publications released in Europe) that were not part of the American salespeople’s repertoire allows us to believe that the editorial boards of the newspapers behaved thus acting upon the informational mission of their newspapers, their societal role, and in seeking to support the national movement and the dissemination of its ideas as well as the mission of its consolidation.

In evaluating the repertoire of the introduced publications, we may speak not only of the dissemination of information on these works but also of a particular perspective that the editorial boards of these periodicals had and which was based on a particular set of values. Attention is paid to Lithuanian literature, its growth and place in the society of that time, and how it matches the needs of the readers. The introduced literature repertoire was dominated by secular works that had reflected the growth of Lithuanian literature and answered the demands of education. The books were oftentimes evaluated first and foremost based on the aspect of how much practical information could they provide – this had to do with the restricted possibilities of Lithuanian education; for example, the amount of information these works could give on the topics of farming, medicine, craftsmanship, and the natural sciences was an important aspect. With time, more attention began to be paid to societal-political literature, which was associated to the dissemination of the ideologies of those times, and Lithuanistic works written by foreign (not Lithuanian) authors. The works were also increasingly evaluated based on the political views of the editorial boards, which had also determined the fact that the readers were urged to buy some books while others were introduced as no good.

Yet at the same time it may be observed that attention was being paid to publishing culture, the linguistic aspects especially, prompted by the changes that were happening in written Lithuanian. Attempts were made to limit the distribution of books that had not met the standards of the written languages; however, owing to the poorness of literature, the practical value of the book was of the most importance. The perspective regarding the importance of some books can also be seen based on how many newspapers had referenced those books in their news and how well were these works met.

In understanding that the system designed to inform the readership of the books did not meet the standards of even its contemporaries, it must still be said that during those times, a tradition had taken shape to introduce publishing news in the periodicals. This tradition was developed and perfected during later times, but its proper evaluation would require the continuation of its study.

Keywords: the periodicals of Lithuanians in the USA, system for informing about new publications, press of Lithuanians from Europe, Lithuanistic literature written in foreign languages, the publishing repertoire of Lithuanians during the press ban period.

Received 2019/03/21. Accepted 2019/04/29.
Copyright © 2019 Remigijus Misiūnas. Published by Vilnius University Press
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Vertinant XIX a. pabaigos tautinio judėjimo situaciją vargu ar galima ginčytis su JAV lietuvių laikraščio „Vienybė lietuvninkų“ 1894 m. teiginiu, jog šis daugiausia pasireiškė literatūroje[1], kuri spaudos draudimo sąlygomis leista ir Rytų Prūsijoje, ir lietuvių telkiniuose JAV, o platinta ir Lietuvoje, ir Rytų Prūsijoje, ir JAV. Tuo metu kiekybinio ir kokybinio lietuviškos spaudos augimo sąlygomis palengva susiformavo ir informacijos apie naujus leidinius sistema, turėjusi padėti po pasaulį išsibarsčiusiems lietuviams orientuotis leidybinių naujienų srityje. Ji apėmė Rytų Prūsijos ir JAV lietuvišką spaudą bei informavo ir apie laikraščio leidimo vietoje, ir apie kitose šalyse pasirodžiusias knygas bei periodinius leidinius, taip kurdama visos lietuviškos spaudos atspindį.

Deja, ši sistema lieka mažai žinoma ir netyrinėta. To neįmanoma atlikti vienu tyrimu, tad šio straipsnio tikslas – išanalizuoti informavimo apie naujus leidinius situaciją JAV lietuvių spaudoje iki 1904 m., pagrindinį dėmesį skiriant informacijai apie Europoje pasirodžiusius lietuviškus bei lituanistinius leidinius. Išsikelti tokie uždaviniai: išsiaiškinti, kaip informuota apie naujus leidinius JAV lietuvių spaudoje, ir išanalizuoti Europoje pasirodžiusių lietuviškų ir lituanistinių leidinių, apie kuriuos buvo informuojama, repertuarą. Tyrimo pagrindu tapo Europoje išleistų lietuviškų bei lituanistinių leidinių, kurie buvo platinami JAV lietuvių telkiniuose ir apie kuriuos buvo skelbta vietos lietuvių spaudoje, sąrašas. Jis buvo parengtas de visu peržiūrėjus Lietuvos bibliotekose (Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo, Vilniaus universiteto, Kauno technologijos universiteto) ir mokslo institutuose (Lietuvos istorijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos) saugomus iki 1904 m. JAV ir Rytų Prūsijoje leistus lietuviškus laikraščius. Iš jo buvo išskirtas JAV spaudoje paminėtų Europoje išleistų 322 lietuviškų ir lituanistinių leidinių sąrašas, sudarytas remiantis peržiūrėtais 43 vienuolikos 1886–1904 m. JAV leistų laikraščių įvairaus dydžio komplektais.

Informavimo apie naujus leidinius situacija JAV lietuvių spaudoje iki 1904 m. Minėta „Vienybė lietuvninkų“ 1894 m. rašė, jog, skirtingai nuo kitataučių, kuriems naujos knygos buvo įprastas dalykas, lietuviai, kurių literatūra tikt sprogti pradeda, kiekvieną naujieną turėjo priimti su prigulinczia svarą ir atyda, o laikraščiai, kaip atstovavę tautiniam ir literatūriniam judėjimui, – vertinti jas, skirdami ypatingą tam dalį, vadinamą „kritika“[2]. Kitąkart laikraštis ragino atidžiai sekti augančią literatūrą, kad iš pat pradžių būtų galima užkirsti kelią usnims, nurodyti, iš kur plaukia mųs tyras ir skanus gėrymas, o isz kur sudrumsti ir nesveiki skystimai, lyginai kaip ir pažymėti abelnas dėmes, pagal kurias jau isz pirmo matymo galėtume atskirti vieną kategoriją nu kitos[3].

Kitaip tariant, „Vienybė lietuvninkų“ reagavo į tuometinę situaciją, susijusią su informacija apie naujas knygas JAV lietuvių spaudoje, kur dėmesys joms didėjo augant pačiai lietuviškai spaudai JAV, ir įvardijo, koks jis turi būti. Pirmas iš tyrinėtų laikraščių jį parodė „Lietuviškasis balsas“, 1886–1887 m. turėjęs epizodišką rubriką „Lietuviszkos kningos“, nuo 1890 m. prisidėjo „Vienybė lietuvninkų“, vėliau – „Apšvieta“, „Valtis“, „Lietuva“, „Tėvynė“, „Garsas Amerikos lietuvių“, „Kardas“, „Viltis“, „Darbininkų viltis“ ir „Ateitis“. Daugiausia tokių rubrikų rasta „Vienybėje lietuvninkų“ ir „Lietuvoje“ – tvariausiuose leidybiniu požiūriu to meto laikraščiuose.

Minėtos knygos ir laikraščiai, leisti JAV ir Europoje, taip pat įvairiose šalyse pasirodžiusios lituanistinės publikacijos (kartais informacija apie pastarąsias teikta specialiose rubrikose, pvz., „Vienybės lietuvininkų“ rubrikoje „Nauji raštai apie lietuvius svetimose kalbose“); būta ir spaudos apžvalgų (pvz., 1897 m. „Tėvynės“ rubrika „Svarbesni raštai talpinti mūsų laikraščiuose“). Daugeliu atvejų apie naujus leidinius informuota pateikiant trumpą jų bibliografinį aprašą, įvairios apimties anotacijas ir lakonišką, vieno ar dviejų sakinių komentarą. Kartais pasitaikydavo, kad naujų knygų aptarimas sietas ir su vienos ar kitos literatūrinės ar leidybinės situacijos apžvalga[4]. Išimtis būtų „Vienybė lietuvninkų“, kur XIX a. 10 dešimtmečio pirmojoje pusėje vienu metu skelbti recenzijos žanro reikalavimams artimi tekstai. Matyt, tai buvo 1890–1892 m. laikraštį redagavusio rašytojo Juozo Andziulaičio-Kalnėno nuopelnas. Jis pats rašė recenzijas ir, greičiausiai, pritraukė bendradarbiauti Joną Basanavičių bei kitus Europos lietuvius. Tokia situacija atsiliepė rubrikų pavadinimams – ko gero, suprantant, kad teikta informacija neatitiko nuo kitataučių spaudos nusižiūrėtų nei „Kritikos“, nei „Kritikos ir bibliografijos“, nei apžvalgų („peržvalgų“) reikalavimo, galop apsistota prie neutralaus „Naujų knygų“ arba „Naujų raštų“ varianto. Tiesa, reikia pastebėti, kad retais atvejais knygos būdavo pristatomos ir nenurodant rubrikos.

Kai kurios naujos knygos minėtos redakcijų iniciatyva, ypač laikraščių, kurių leidėjai prekiavo ir knygomis, dalis – atsiuntus jas leidėjams iš Rytų Prūsijos informacijos tikslais (tai atsispindėjo viename laikraščio „Viltis“ rubrikos variante – „Naujos knygos, prisiųstos į „Vilties“ redakciją“). Kai kurie laikraščiai (bent jau „Tėvynė“) ragino leidėjus siųsti jiems knygas paminėjimui[5]. Matyt, šie kai kada su knygomis siuntė ir tekstus apie jas, kitąsyk net be knygos. Nežinia, kaip tokiu atveju elgdavosi kitos redakcijos, tačiau „Vienybė lietuvninkų“, įsidėjusi informaciją apie redakcijai nematytą knygą, pastebėjo, kad neprisiima atsakomybės už jos tikslumą[6].

1 LENTELĖ. Informacija apie naujus leidinius JAV lietuvių spaudoje 1886–1904 m.

Laikraštis / metai

Rubrikos

Numerių skaičius, kuriame buvo

Minėtų leidinių skaičius

Tarp jų išleisti Europoje

Rubrikų autoriai

Lietuvizkasis balsas

1886

„Lietuviszkos kningos“

1

3

3

Žiūrovas

1887

„Lietuviszkos kningos“

1

1

1

J. Andziulaitis-Kalnėnas

Iš viso

2

4

4

Apszvieta

1892

„Kritika ir bibliografija“

7

21

19

1893

„Kritika ir bibliografija“

4

13

12

Iš viso

11

34

31

Valtis

1894

„Kritika ir bibliografija“

1

1

Garsas Amerikos lietuvių

1895

„Redakcinė skiltis“,

„Naujos knygos“

2

3

3

1896

„Naujos knygos“

1

1

1897

„Naujos knygos“

2

6

3

Branaitis

Iš viso

5

10

6

Kardas

1896

„Bibliograpija“

1

1

1897

„Naujos knygos“

1

2

1

Iš viso

2

3

1

Ateitis

1900

„Bibliografija“

2

3

Viltis

1899

„Nauji raštai“

9

17

6

Darbininkų viltis

1904

„Naujos knygos, prisiųstos į „Vilties“ redakciją“, „Nauji raštai, atsiųsti į „Darbininkų vilties“ redakciją“

8

37

33

Tėvynė

1897

„Biblijografija“, „Svarbesni raštai, talpinti mūsų laikraščiuose“

9

34

6

1898

„Iš bibliografijos“, „Naujos knygos“, „Isz raszliavos

9

27

16

1899

„Iš bibliografijos“, „Nauji raštai“, „Isz raszliavos“

7

38

12

1900

„Isz raszliavos“

3

9

1901

„Naujos knygos“, „Iš raszliavos“, „Rasztų perszvalga“

4

16

5

1902

„Nauji rasztai“, „Naujos knygos“

2

7

3

Iš viso

34

131

42

Lietuva

1895

„Nauja knyga“

1

1

1

1896

„Nauja knyga“

1

1

1897

„Naujos knygos“, „Nauji raštai“, „Lietuviškos knygos“

17

28

15

1898

„Naujos knygos“, „Nauji raštai“, „Nauji lietuviški išleidimai“, „Lietuviški išleidimai“

6

27

15

1898

„Nauji raštai“, „Naujos knygos“

12

23

5

1900

„Naujos knygos“

10

19

6

1901

„Naujos knygos“, „Nauji raštai“

14

40

15

1902

„Nauji raštai“

23

59

33

1903

„Nauji raštai“

23

53

28

1904

„Nauji raštai“

27

60

33

Iš viso

134

311

151

Vienybė lietuvninkų

1890

„Raszliaviszka apszvalga“

1

1

1

J. Andziulaitis-Kalnėnas (J. A.)

1891

„Pasargos apie knygas“, „Kritika“, „Kritika ir bibliografija“, „Bibliografija“

10

18

15

J. Basanavičius, Jonas Mečys-Kėkštas, Puskepalis, Bomba

1892

„Kritika ir bibliografija“, „Raszliaviszka perszvalga“

5

7

7

J. Basanavičius, J. Šliūpas, A. Milukas

1893

„Kritika ir bibliografija“

3

6

6

1894

„Rašliaviška paržvalga“, „Literatiszka peržvalga“

5

8

8

J. Žebris

1895

„Bibliografija“, „Peržvaga“

2

2

2

Varlė

1896

„Peržvalga“

2

2

1

1897

„Naujos knygos“

20

31

7

P. Mikolainis, J. Šliūpas

1898

„Naujos knygos“

29

26

14

J. Šliūpas

1899

„Naujos knygos“, „Naujas laikraštis“

10

35

17

1900

„Naujos knygos“

19

53

26

J. Šliūpas

1901

„Naujos knygos“

16

52

26

1902

„Naujos knygos“

13

45

21

1903

„Naujos knygos“

14

53

26

1904

„Naujos knygos“, „Nauji rastai apie lietuvius svetimose kalbose“

20

95

72

K. K.

Iš viso

169

434

249

Bendra suma

377

985

529

Sudaryta remiantis de visu peržiūrėtais JAV lietuvių laikraščių komplektais

Minėtų leidinių repertuaras. Knygos lietuvių kalba. Kaip matome, 322 Europos lietuvių ir lituanistiniai leidiniai JAV lietuvių spaudoje sulaukė 529 paminėjimų. Daugiausia tarp jų buvo grožinės literatūros ir kalbotyrinių knygų, kur nemažą dalį sudarė lietuvių literatūra – paminėtos 33 Europoje leistos knygos. Daugiausia tai buvo nedidelės apimties spaudiniai, retai siekę ar viršiję 100 psl. ribą ir apėmę apsakymą, rečiau – apysaką ar pjesę. Tarp jų autorių buvo ir jau klasiku tapęs Motiejus Valančius[7], o tarp tuo metu kūrusių autorių matome ir tapusius lietuvių literatūros klasikais, ir dabar primirštus, ir tuos, kuriems literatūra liko gyvenimo epizodu, o jie patys išgarsėjo kitose sferose, ir tuos, kurių vardai nieko nebesako. Pavyzdžiui, tarp pirmųjų yra Žemaitė (paminėtos aštuonios knygos), Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (penkios), Lazdynų Pelėda (keturios), Vincas Kudirka; tarp antrųjų – Konstantinas Jasiukaitis, Antanas Krikščiukaitis-Aišbė, Anastazas Pakalniškis, tarp trečiųjų – Jeronimas Ralys, Stasys Matulaitis, tarp ketvirtųjų – Karolis Jakštas, Juozas Jarašius, Vladas Mongirdas.

Toks autorių skirstymas sutampa ir su tuometiniais jų kūrybos vertinimais. Sakysim, V. Kudirkos apysaka „Viršininkai“ sutikta kaip svarbi ne tik lietuvių literatūrai, bet ir kaip pirmas jos kūrinys, vertas užimti atsakanczia vietą <...> ir kitose raszliavose[8]. G. Petkevičaitės-Bitės pjesė „Velnias spąstuose“ pavadinta viena geresnių lietuviškų pjesių[9]. Kaip meniškos, vertos skaitymo minėtos Lazdynų Pelėdos knygos, kur, girdi, viskas būdavo apraszyta gražiai, užimancziai; <...> be nuobodumo kiekvienas gali perskaityti[10]. Žemaitės knygos irgi minėtos kaip gerai parašytos ir pirkę jas nesigailės poros išleistų centų[11]. Jos knygos sulaukė ir leidybinio pobūdžio pastabų, pavyzdžiui, apie knygą „Atminimai“ teigta, kad pasitaikė per sziurksztūs iszsitarimai, kurių geriaus butų vengti rasztuose, paskirtuose žmonėms[12], apie pjesę „Valsčiaus sūdas“ – kad buvo daug maskoliszkų žodžių ir tarinių[13], o informuojant apie knygą „Paveikslai“ apgailestauta, kad leidėjai nepasirūpino Žemaites rasztus iszleisti viename formate, kad žmonės, nusipirkę, galėtų į krūvą apdirbti[14].

Pristatant kitų autorių knygas, kurių literatūrinė vertė atrodė menka, ieškota priežasčių, dėl kurių jas būtų verta įsigyti. Neretai tokia priežastimi tapdavo patriotinės nuotaikos (dėl jų skatinta pirkti K. Jakšto knygą „Vaidila“[15]) ar kokios aktualijos. Pavyzdžiui, J. Jarašiaus apsakymas „Senio kareivio pasakojimas“ minėtas kaip vertas skaityti, nes parodė visą karės baisybę[16], J. Ralio apsakymas „Rykštės“ – kaip teisingai atspindėjęs Lietuvos kaimo gyvenimą[17]; A. Pakalniškio „Obrusiteliai“ – dėl caro valdininkų vaizdavimo[18]. Apie XX a. pradžią dažnai tokiu stimulu matytas socialinių realijų ir darbininkų judėjimo vaizdavimas (tuo remiantis kelta S. Matulaičio apysakos „Parmazonas, arba Dievo rūstybės baisumas“[19]; V. Mongirdo dramos „Kovoje už laisvę“[20] vertė). Pastebėtina, kad kai kada socialinis aktualumas buvo pabrėžiamas kaip papildomas pliusas prie kūrinio meninės vertės, pavyzdžiui, G. Petkevičaitės-Bitės apsakymas „Tėvas ir sūnus“ minėtas ir kaip geras, ir kaip parašytas patriotinėje dvasioje[21].

Iš blogai vertintų knygų norisi išskirti A. Pakalniškio apysaką „Kandidatas į kunigus“, kritikuotą dėl pagrindinio personažo, kuris, norėdamas prasimušti į žmones, patenka į JAV ir tampa aršiu bedieviu socialistu-anarchistu – autoriui priekaištauta, kad perlenkė lazdą ir neteisingai vaizdavo JAV lietuvių gyvenimą[22]. Buvo ir visai prastai vertintų knygų, sakysim, M. Jankaus išleista Dobilo „Istorija apie amžiną žydą“ sutikta kaip pavyzdys to, kaip leidėjai išnaudojo žmonių lengvatikystę, leisdami visokius niekus[23]. Dar dvi jo išleistos knygos – „Juodasis kapitonas“ ir „Kaino apieros“ – įvertintos kaip knygelpalaikės, kurios tik teršia rašliavą[24].

Trumpų komentarų sraute išsiskiria pora atvejų, kai matome platų knygos turinio perpasakojimą ir mėginimus įvertinti jos meniškumą ar svarbą, taip artėjant prie recenzijos žanro reikalavimų. Sakysime, „Vienybė lietuvninkų“, įsidėjusi plačią G. Petkevičaitės-Bitės pjesės „Nebe pirmas“ anotaciją, apeliavo į jausmus, girdi, buvo neįmanoma nesigraudinti perskaičius tą ploną, bet plataus turinio knygutę, pasakojančią apie jaunuolių, stojusių prieš tėvų valią tapti kunigais, tragediją, ir JAV lietuviai raginti aukoti besimokančiam ir sunkiai besiverčiančiam Lietuvos jaunimui[25]. Kitu atveju, pristatant A. Krikščiukaičio-Aišbės rinkinį „Kas teisybė, tai ne melas“, vėlgi plačiai atpasakojus turinį, buvo ir vienas kitas pastebėjimas – sakysim, kad autorius mokėjo ne tik žmogų sugraudįti, nulinksmįti, bet kartkartėmis pataiko įskverbti gana gilias mislis ir pamokinimus į savo pasakojimą, gerai pažino ir parodė žmonių gyvenimą, o baigiama padėka Dievui, jog suteikė mumis tokį rasztinįką, bei raginimu perskaityti knygą, kad galėtume suprasti stengimus ir mislis autoriaus ir pagal jas elgtis savo gyvenime[26].

Spauda minėjo ir šešias poetų knygas. V. Kudirkos „Laisvos valandos“ ir Maironio „Pavasario balsai“ sutikti palankiai. Sakysim, apie „Pavasario balsus“ teigta, kad vertėjo kiekvienam perskaityti, o atras joje gražių ir linksmų dainelių[27]. Apie Aleksandro Burbos poemą „Senkaus Jurgis“ (1889) tvirtinta, kad neatitiko žanro reikalavimų, bet viską atpirko tėvynės meilė, vaizdai, tad, nepaisant korektūros klaidų, raginta idant kožnas lietuvis skaitytu tą kningutę[28]. Kitoms trims knygoms pasisekė mažiau. Pavyzdžiui, apie Kosto Stikliaus kūrinį „Davatku gadzinkos ir šeip linksmos dainos“ (1903) „Lietuva“ bent jau manė, kad verta skaityti, nes atliko savo pareigą linksminti skaitytoją[29], tačiau „Vienybė lietuvninkų“ buvo griežta: Gaila tik tų kasztų, ant jos iszleidimo išdėtų, už ką butų buvę galima įsileisti reikalingą ir naudingą knygutę[30]. Informuojant apie knygą „Girtuoklių gadzinkos ir kitos apie girtuoklystę dainos“ (1904, 2 laidos) vienu atveju rasta bent jau tiek gero, kad verčiau ją skaityti nei gerti[31], o kitu atveju net to nematyta ir neturėta ko pasakyti apie etinę pusę, kur „Tėvs teip su pančiu, duktę tvojo, kad net sienas apdairiojo, košė rasa-moku...“![32] Juozo Šnapščio-Margalio rinkinys „Volungė“ (1900) suvis minėtas kaip prastas[33].

Pristatyti ir devyni eilių ar eilių ir prozos rinkiniai. Anksčiausiai iš eilių rinkinių paminėtos „Birutės dainos“ (1886), tiesa, apgailestaujant, kad tai faktiškai buvo literatūrinės vertės neturėjusių Miškio išleistų dainų, kuriomis dar prekiauta, perleidimas, kai buvo neišleista daug vertingų rankraščių[34]. Kaip pinigų eikvojimo pavyzdys minėtas ir Prano Milašausko sudarytas rinkinys „Dainelės“ (1900) dėl prastos kalbos[35]. Beje, klaidos, rašyba buvo bene dažniausiai minėta ypatybė informuojant apie tokius leidinius. Pavyzdžiui, Antano Juškos „Parinktos lietuviškos dainos“ (1901) prastai vertintos dėl tuo metu jau nebevartotos rašybos[36].

Geriausio vertinimo sulaukė Povilo Višinskio sudarytas poezijos ir prozos rinkinys „Pasiskaityk, skriaudžiamas lietuvi!“ (1904) – ne tik kaip naudingas todėl, kad aiškino maskolių šunybes, bet ir kaip geras pasiskaitymui[37]. Istorinių pasakojimų, eilėraščių ir tautosakos rinkinys „Bendraitė“ (1902) akcentuotas dėl paskirties kelti Prūsijos lietuvių patriotizmą[38]. Prasčiausiai vertintas Antano Macijausko sudarytas eilėraščių, apsakymų ir straipsnių rinkinėlis „Jaunikaičių dienos“ (1904), girdi, jį buvo galima iš bėdos siūlyti vaikams[39].

Paminėta ir 16 verstinių knygų. Daugiausia tarp jų buvo išleistų Petro Vileišio – šešios, iš jų atidesnio dėmesio sulaukė jo pagal J. Kraševskį parašyta knyga „Pamokslai apie triusą arba procę“ (1887; pastebėta, jog tai – pirmas lietuvių literatūroje populiarus ekonominių klausimų pateikimas[40]) ir antikinės literatūros vertimai. Sakysim, apie „Epiktėto aforizmus su pridėjimu keleto skyrių iš jo „Pruntavimų“ teigta, jog knyga verta perskaitymo[41]. Pristatant Sofoklio „Antigonę“ pastebėta, kad pirmąsyk leidžiant antikinės literatūros kūrinį derėjo paaiškinti jo specifiką ir apskritai pradėti klasikos leidybą nuo skaitytojui suprantamų knygų, kaip Henriko Ibseno, Levo Tolstojaus, Henriko Senkevičiaus ir kitų, kurių rasztai nėra dar pasavinti musų literatūrai[42]; sykiu trumpai pristatyta P. Vileišio veikla ir nurodyta, jog tai buvo pirmoji jo knyga, kurios kalbai ir raszybai nieko užmesti negalima[43].

Minėtos ir penkios S. Matulaičio verstos knygos, daugeliu atvejų akcentuojant jų aktualumą, pavyzdžiui, apie Raffaello Giovagnoli apysaką „Spartakas“ teigta, jog ši buvo svarbi, kai vargdienių luomą tokį pat tiranijos jungą velka ir kada dėl jo numetimo yra pradėta prieš nevidonus kova[44]. Nemažo dėmesio sulaukė iš lenkų kalbos versta knyga „Pavogti arkliai ir Mendelis Didgalvis“ (1896) dėl lietuvių ir žydų santykių kolizijų vaizdavimo, netgi pageidauta daugiau tokių[45]. Tiesa, pastebėta, kad neblogam vertimui kenkė korektūros klaidų gausa, nurodant, jog tuo metu tai buvo įprastas dalykas Tilžėje spausdintose knygose[46].

Informuota ir apie dvi V. Kudirkos verstas knygas: „Pasakos“ pagal Ivaną Krylovą sutiktos nelabai entuziastingai (nors pripažinta, kad doriszka tendencija pasakaicziu yra graži[47]), o Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ (1900) vertimas girtas, tik priekaištauta, kad nepateiktas prancūziškų žodžių vertimas[48].

Iš kitų vertimų bene karščiausių atsiliepimų sulaukė vengrų rašytojo M. Jokai apysaka „Pajudinkime, vyrai, žemę!“ (1892) – girta ir kalba, džiūgauta, kad tai tikras perlas musų raszliavoje! <...> tai judinys, kurs stumia mus prie padoriausio darbo – darbo ant tėvyniszkos dirvos, ir kreiptasi į skaitytoją, ar nemato, jog tai veidrodis, kuriame atsimusza tavo vargai, siekiai, stengimai[49].

Ir verstinių knygų atveju ieškota kokių papildomų pliusų. Sakysim, apie Elizos Ožeškovskos apysakos perdirbinį „Šunadvokatis“ (1901), kur rasta daug spaudos klaidų, pastebėta, jog ją privalėjo perskaityti Lietuvos gyventojai, kad pažintų tuos vilkus, ardanczius ramybę[50]. Apie flamandų pasaką „Grabnyčių žvakė“ (1901) teigta, kad buvo gerai parašyta ir tiko pasiskaitymui Lietuvos žmonėms[51]. Būta atvejų, kai vertinimui įtakos turėdavo redakcijų pažiūros, pavyzdžiui, „Vienybė lietuvninkų“ ir „Lietuva“ teigiamai minėjo A. Janulaičio iš lenkų kalbos verstą dramą „Kas nuveiks?“ apie darbininkų streiką (1902), tik vertėją peikė dėl nesuprantamų provincializmų vartojimo[52]. Užtat katalikiška „Žvaigždė“ atsiliepė prastai, girdi, pjesės tikslas buvo suerzinti prastus žmones prieš ponus, prigundyti prie „kovos“, turbūt prie revoliucijos, nes autorius nepasako, kokią kovą jis turi mislyje; bet vardan kokių idealų tas erzinimas ir tas gundymas yra daromas – to tai ir pats Saliamonas neįstengs permainyti, prastai vertino ir vertėjo darbą[53].

Nemažai vertimų vertinta neigiamai, nors kitąsyk ir mėginta rasti teigiamą grūdą, pavyzdžiui, išpeikus Kamilio Flamariono apysakos „Stella“ (1899) vertimą vis dėlto pripažinta, kad skaitytojas skriaudos neturės[54]. Tačiau ne viena knyga liko griežtai pasmerkta, kaip M. Jankaus išleista Ričardo Hartvigo apysaka „Irokėzų nuodai“ (1903), girdi, neatsižymi nė savo turiniu, nė apdirbimu kalbos[55]. Kitąsyk, regis, net neišmanyta, kaip ir išreikšti neigiamą nuomonę, sakysim, atsisakyta spręsti, kokią naudą gali atnešti skaitymas M. Mikučio verstos knygos „Karžygiszki darbai Baltosios marczios“ (1900)[56], arba laikraščiai, kad ir sutardami dėl knygos blogumo, vis dėlto jį suvokdavo skirtingai. Pavyzdžiui, „Lietuva“ kaip didžiausią Žano Batisto Šveicerio komedijos „Vienas iš mūsų tur apsivesti!“ (1902) blogybę minėjo prastą rašybą, girdi, jei ne tai, knyga dar būtų buvusi nebloga[57], o „Vienybė lietuvninkų“ piktinosi jos pasirodymu tokiu metu, kai lietuvių literatūroje viešpatavo abelnas skurdas[58].

Dauguma iš 11 kalbotyrinių knygų minėta nurodant tik pavadinimus ir pristatant turinį, kaip, pavyzdžiui, Kristupo Jurkšaičio „Triumpos wokiecziû gramatikos“; arba dar pridedant sakinio komentarą, pavyzdžiui, kad „Naujo Elementoriaus. Vaikams dovanelė“ vertę rodė tai, jog buvo išleistas antrą kartą[59]. Tiesa, daugiau reikšta neigiama nuomonė, sakysim, „Naujas lamentorius su abrozeleis“ kritikuotas kaip senoviškas ir kad elementoriaus poreikis liko nepatenkintas[60]. Apie Povilo Januševičiaus „Naują lietuvišką kalbamokslį“ teigta, kad autorius be reikalo piršo savo rašybą[61], o A. Baranausko „Kalbamokslis lietuviškos kalbos“ (1899, 84 p.) vertintas labai griežtai: girdi, tokio netikusio kalbamokslio, turbūt, nė jokia kalba neturėjo ir autorius nežinojo nė lietuviškos kalbos, nė gramatikos, nė ortografijos[62].

Regis, autoriaus pasaulėžiūra labiau rūpėjo „Valties“ redakcijai minint Jono Šliūpo knygą „Pradinis mokslas angliszhos kalbos“ – nepamiršta nurodyti, kad jis bedievis ir pasinaudojo knyga propagandai, girdi, vienoje vietoje teigė, jog žmogaus siela taip pat mirtinga, kaip ir kūnas, ir buvo daugiau panašių pastabų, liudijusių, kad J. Šliūpas lygino save su gyvuliais, taip norėdamas įkvėpti ir visiems lietuviams, kad taip darytų[63].

Kelios knygos buvo pristatytos gana išsamiai. Tarp jų ir J. Basanavičiaus „Prie historijos musn rašybos“ (1899) – nurodyta, kad jo pirštos naujos rašybos priėmimas turėjo priklausyti nuo inteligentijos laipsnio apšvietimo ir proto, sykiu pastebėta, kad ji tikrai negreit pateks į JAV lietuvių spaudą, nes ši buvo skirta dėl prastų žmonelių, kurie ir apie dabar vartojamą raszybą sako, kad ji esanti „tik Szliupo iszmislyta“[64]. A. Janulaičio apgailestavimas knygoje „Kur lietuvių senovēje gyventa?“ (1903), kad lietuvių literatūra stokojo kritikos, tapo pretekstu „Vienybei lietuvninkų“ užsipulti jį, girdi, pamiršo, jog norint būti kritiku reikėjo gerai išmanyti kritikuojamą dalyką, ir tam buvo pateiktas ne vienas įrodymas. Galop recenzija buvo baigta išvada, kad abelnai ta brošiuraitė patilps skyriun „šundliteratur“ lietuviškos literatūros ir todėl galima tik patvirtinti, jog savo prisidėjimu prie jos tik pabiaurino[65]. Plačiai aptartas ir Mykolo Miežinio „Lietuviszkai-Latviszkai-Lenkiszkai-rusiszkas žodynas“ (1894), bet pavadintas beverčiu, nes buvo parašytas keliolika metų iki išleidimo ir, stokojęs tuo metu vartotų žodžių, buvo pravartus bene tik lietuviškai norėjusiems išmokti bajorams; kritikuota leidinio poligrafinė kultūra ir aukšta – dviejų rublių – kaina[66].

Kalendoriai. Turint omenyje kalendorių vietą to meto lietuvių raštijoje, nenuostabu, kad JAV lietuvių spaudoje jų paminėta nemažai, tiek leistų lotyniškomis raidėmis, tiek gotiškomis. Pirmųjų rasta 19 metinių šešių pavadinimų laidų. Pristatyti ir epizodiškai leisti kalendoriai, kaip „Žemaiczių ir auksztaiczių Lietuvos ukininku kalendorius ant metų Vieszpaties nů Kristaus užgimimo 1893“, „Tikras tėvyniszkas kalendorius, pavestas auksztaicziams ir žemaicziams Lietuvos ūkininkams“ ir t. t., ir ilgiau išsilaikę, o daugiausiai dėmesio sulaukė „Ūkiškojo kalendoriaus“ laidos (1898–1905).

Paprastai dėmesio ir vertinimo centre buvo kalendorių turinys. Pavyzdžiui, 1898 m. „Ūkiszkojo kalendoriaus“ turinys priimtas kaip prastas. Peiktas straipsnis „Spėjimas apie (oro) atmainas“ kaip nemoksliškas, nurodant, kad tokių kitų tautų kalendoriuose nebebuvo[67], taip pat seni statistiniai duomenys bei termino „sierna kislota“ vartojimas, atseit, neturint savų derėjo vartoti tarptautinius[68]. Šiek tiek pagyrimo tesulaukė eilėraščių parinkimas ir kaip naudingas straipsnis „Šis tas apie palengvinimą ūkininko padėjimo“[69]. Vertintojų akimis, daugelio kalendorių literatūrinė dalis nusileisdavo praktiniams, ūkininkams skirtiems straipsniams, kitąsyk teigta, jog daugiau naudos būtų buvę kai kuriuos straipsnius išleisti atskiromis knygelėmis[70]. Kartais turinio vertinimui įtakos turėjo jo atsiliepimas į to meto aktualijas, sakysim, LSDP išleistas „Darbininkų kalendorius 1904 metams“ girtas dėl svarbių darbininkams straipsnių parinkimo[71].

Kalendorių aptarimas kartais tapdavo pretekstu paliesti tam tikras leidybines problemas. Sakysim, pristatant 1897 m. „Tikrą tėvyniszką kalendorių, pavestą auksztaicziams ir žemaicziams Lietuvos ūkininkams“ priminta, kad lenkų kalendorius rengė žymiausi jų rašytojai ir šie – vienas svarbiausių įrankiu žmonių apszvietimo, o lietuvių literatūrai kalendoriai buvo svarbiu veikimu ant tautiszkos dirvos, tad pastebėta, kad jų situacija prasta ir minėtas kalendorius buvo to įrodymas: atseit, jei ne keli originalūs apsakymai, tai visai ne nereikėjo iszleisti, nes perspaudimai „Auszros“ garbes musu literatūrai nesuteiks[72]. Griežtai vertintas O. Mauderodės spausdintas „Ūkiškasis kalendorius“ – 1903 m. laida įvardyta kaip skirta žmonėms kvailinti, girdi, tą liekaną 18 szimtmeczio jau seniai isz musų kalendorių priderėjo iszmesti[73], apie 1905 m. kalendorių teigta, kad nebuvo nieko, pakeliančio dvasią, įkvepiančio tautiškos jausmus, o autoriai stengėsi, kad turinys neužkliūtų Rusijos cenzūrai ir būtų galima legaliai platinti Lietuvoje[74].

Ko gero, geriausių atsiliepimų (ir net iš skirtingų srovių spaudos) sulaukė Petro Mikolainio rengtas „Naujas kalendorius“ (1903–1905). Sakysim, „Lietuva“ apie 1903 m. laidą teigė, jog buvo geriausias iki tol išleistas kalendorius[75], „Vienybė lietuvninkų“ – pravartus visiems (tiesa, nurodė, jog liko keliolika korektūros klaidų)[76], o katalikiška „Žvaigždė“ rašė, kad nuo kitų skyrėsi tuo, kad turėjo daug naudingų mokslinių bei politinių straipsnių, ir, nors ir nurodžiusi, kad kai kurios mokslinės žinios buvo abejotinos[77], pastabas baigė viltimi, jog tobulinant galėjo prisiartinti prie tokių iszleidimų, kaip, pav.: „World’s Almanac“[78].

Iš minėtų 21 laidos septynių pavadinimų kalendorių gotiškomis raidėmis[79] daugelis vertinti prastai. Sakysim, „Vienybė lietuvninkų“, aptardama tris 1898 m. kalendorius (O. Mauderodės „Lietuviškos Kalendros metui 1898“, Holco ir Šerniaus „Lietuviszkosios Kalendros metui 1898“ ir J. Traučio „Didziosios Evangeliszkoses Kalendros ant meto 1898“), akcentavo, kad buvo be lietuviškos dvasės ir vokiškos tendencijos[80], nors vietos lietuviams, skirtingai nei tautiečiams Rusijos imperijoje, nebuvo ko baimintis[81]. Tiesa, kitąsyk situacija teisinta tuo, jog, neturėdami rengėjų, vokiečiai „geszeftmakeriai“ leido tokius, už kuriuos buvo gaila ir graszį duoti, bet neesant geresnių, lietuviai perka ir tokius[82]. Dažnai kritikuota kalba, girdi, ją geriau galėjo suprasti vokietis nei lietuvis[83]; apskritai, leidėjai peikti, kad nesirūpino pažinti tikrąją lietuviszką kalbą ir, rodos, tyczia nori sutverti ypatingą savo žargoną[84]. Tokiame fone išsiskyrė M. Jankaus „Evangeliškos kalendros“, jos pripažintos kaip geriausios dėl turinio ir kalbos[85], tačiau ir jose pasigesta straipsnių apie tautinius reikalus[86]; dar teigiamo vertinimo sulaukė Rytų Prūsijos socialdemokratų rinkimų proga 1903 m. išleistas „Rytprusiszkas Žemininkų Paslas“, net pavadintas dėl turinio geriausiu lietuvišku Rytų Prūsijos kalendoriumi[87].

Visuomenės mokslų literatūra. Jai priskirtinų Europoje leistų knygų JAV lietuvių spaudoje rasta apie 30. Trečdalį jų sudarė P. Vileišio knygos ir jos iš esmės peiktos tik dėl leidybinių problemų, pavyzdžiui, knyga „Ukiškos draugistes ivairiůse kraštůse“ (1901) kritikuota kaip nebeatitikusi rašybos reikalavimų[88], pirmąja knyga lietuvių kalba apie estetiką pavadinta Džono Laboko „Gyvenimo džiaugsmai“ (1902) – prasto vertimo, o rašyba, girdi, buvo tikras miszinys visokių raszybų, naujų ir senų[89]. Knyga „Kai-kurie amatai“ (1903) tapo pretekstu apgailestauti, kad kai kurie autoriai nenorėjo priimti vienokia raszybą, kiekviens kala ją ant savo kurpalio ir per tai isztikro turime „lietuviszkos raszybos jovalą“[90], o apie „Ką ir kaip kai-kurie amatininkai dirba“ (1903) rašybą minėta, jog tas kenkia ne vien šitai knygutei, bet visai lietuviškai literatūrai[91]. Jų akivaizdoje išsiskyrė kelios knygos, nusipelniusios pagyrimo dėl geros kalbos, pavyzdžiui, P. Barnumo „Kaip įgyti pinigus ir turtą“ (1891 m., ši sutikta ir kaip naudinga jaunimui[92]) ir Antano Smetonos „Miškų, laukų, sodų, daržų eibės ir bausmės už jas“ (apie jos kalbą tvirtinta, jog geresnė už daugelį Tilžėj išleistų panašios veislės knygučių[93]).

Šios literatūros sraute buvo nemažai tuo metu aktualios socialistinės literatūros – ir teoretikų knygų vertimų, ir lietuvių darbų. Minint pirmąsias akcentuotas jų artumas realijoms, pavyzdžiui, K. Kautskio knyga „Prie žydų klausimo“ (1904) pristatyta kaip bandymas nurodyti priežastįs, dėl ko Rusijoj ir Lietuvoj yra neapkenčiami žydai ir kaip iš to kįlančius negerumus suderinti[94]. K. Markso ir F. Engelso „Komunistų manifestas“ (1904) vertintas gan kritiškai, girdi, daug kas buvo pasenę ir nereikalinga, bet pripažinta, jog vis vien liks viso socializmo pirmutiniu pamatiniu akmeniu <...> kiekvieno socialisto katekizmine knygute, ir taigi kaipo tokia privalo buti per kiekvieną žmogų darbininką perskaityta[95].

Iš lietuvių autorių pagyrimų sulaukdavo Jono Biliūno knygos, pirmiausia – dėl geros kalbos, vėliau – dėl turinio; pavyzdžiui, apie knygą „Iš musų praeities (1892–1896)“ (1903) teigta, kad ji gan suprantamai parašyta ir geistina kad ji rastųsi rankose kiekvieno lietuvio–darbininko[96], o apie knygą „Valdžios pilvas“ (1903) pastebėta, kad autorius siekė parodyti, kaip Maskoliuos despotiška valdžia ryja savo pavaldinių triūsą ir kruvinu prakaitu uždirbtą turtą, ir kad parašyta grynoj lietuviszkoj kalboj, už tai velytina, kad kiekvienas lietuvis pasirūpintų ją perskaityti[97]. Kitos knygos minėtos dėl jų svarbos ir raginta jas įsigyti (pavyzdžiui, S. Matulaičio „Kas yra, o kas bus!“ (1904), S. Kairio „Seniems kanauninkams ir pralotams, klebonams ir jauniems kamendoriams“ (1904) ir kt.). Informuota ir apie kelias Rytų Prūsijos lietuviams skirtas visuomenės mokslų knygas, tačiau nurodyta, kad tiko tik jiems, pavyzdžiui, J. Marcus „Priwatiszkas testamentas ir Bedos testamentas pagal birgeriszkases zokanknyges wokiszkaijei ciecorystei“[98].

Taikomųjų mokslų, medicinos, technikos literatūra. JAV lietuvių spauda minėjo kone 30 šiai kategorijai priskirtinų Europoje išleistų lietuviškų knygų. Tarp jų ženklią dalį vėl sudarė P. Vileišio leistos jo ar brolio Antano parengtos knygos. Sakysim, tarp medicinai skirtų knygų tokių buvo mažiausiai aštuonios, vėlgi kai kurių minėti tik pavadinimai ar vienu sakiniu įvardijama priežastis, dėl kurios vertėjo įsigyti. Pavyzdžiui, knyga „Apie blogąją ligą arba sifilį“ rekomenduota atsižvelgiant į tai, kad rusai, ypač pasienyje, užkrėtė nemažai merginų ir daug šia liga sirgusių vyrų grįždavo iš armijos[99]; turint omenyje gydytojų stoką Lietuvoje raginta pirkti Fr. Esmarcho knygą „Pirmoji pagelba nelaiminguose atsitikimuose“[100]. Vis dėlto P. Vileišio knygos, kad ir pripažįstant jų svarbą, sulaukė daugiausia leidybinių pastabų, ypač dėl rašybos, pavyzdžiui, jos reikalavimų nesilaikyta knygoje „Trumpa šneka apie limpančias ligas ir kaip nuo jų apsiginti?“ (1901)[101]. Knyga „Kaip apsireiškia gyvastis žmogaus kūne?“, minėta kaip verta skaityti ir ne kartą[102], tapo pretekstu apgailestauti, jog vargu ar greitai galėjai sulaukti mokslinių knygų kritikos tradicijos susiformavimo, atrodė, kritikuoti galėjo tik jas leidę, jos likdavo be kritiszkos kontrolės ir plati visuomene turi tikėti vien „mokintojo žodžiams“[103].

Dar mažiausiai septynios P. Vileišio išleistos knygos buvo skirtos padėti ūkininkams ir todėl girtos, bet vėlgi kone visų peikta kalba ir rašyba, sakysim, knygos „Įrankis pagerinimui ir sutaisimui šosejų ir paprastųjų kelų“ (1903) rašyba pavadinta mišiniu senos lenkiškos su nauja lietuviška[104]. Apskritai, apgailestauta, kad daugelis jo knygų buvo išspausdintos sudarkytoi kalboi, ir pastebėta, kad jos būtų turėjusios antra tiek vertybės, jeigu jose butu gryna kalba, kokia sziandien yra vartojama daugumoje musų rasztų[105] (tiesa, reikia paminėti, kad buvo viena kita dėl kalbos pagirta knyga, kaip Antano Macijausko „Kaip reikia pinti rėčkos, baldai ir kiti pinamiejei daiktai“ (1903)[106]).

Iš kitų šios kategorijos knygų Petro Avižonio versta knyga „Kūdikių žindymas ir penėjimas“ minėta kaip tokia, kurią privalu pirkti motinoms[107], kaip ypač gaspadinėms naudinga pristatyta Juozo Ambraziejaus knyga „Visztos ir jų auginimas“[108] (nenuostabu, kad 1900 m. išėjo antra laida), o atsižvelgiant į tai, kiek Lietuvoje buvo gulinčių be naudos vandenų, rekomenduota įsigyti Juozo Adomaičio-Šerno knygą „Apie sunaudojimą vandenų ant auginimo žuvių, vėžių ir kitokių vandeninių sutvėrimų“ (1899)[109]. Taip pat minėta knyga „Apie Joną Gutenbergą ir apie tai, kaip žmonės rašyti ir spausti išmoka“ (1900).

Istorinė literatūra. Jai priskirtinų knygų tarp išleistų Europoje ir paminėtų JAV lietuvių spaudoje rasta 23. Iš jų išsiskiria Maironio „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ (1891, 186 p.). Knyga paminėta „Apšvietoje“ ir „Vienybėje lietuvninkų“, beje, pastarojoje – du kartus. Pirmąsyk – gan trumpai, pastebint, kad tai buvo svarbiausia per penkerius metus Rytų Prūsijoje išleista knyga, bet kaip tokią žadėta ją detaliau apžvelgti[110]. Pažadui ištesėti prireikė mėnesio: pasirodžiusioje nemažoje recenzijoje girta kalba, bet daug dėmesio skirta klaidoms. Pavyzdžiui, teigta, kad autorius neanalizavo ekonominės Lietuvos situacijos, luomų, per mažai dėmesio skyrė Liublino unijai, Žalgirio mūšiui ir kitiems svarbiems dalykams, vengė kai kurių su religija susijusių aspektų, pavyzdžiui, kiek ji prisidėjo prie Lietuvos žlugimo, priekaištauta, kad knyga buvo baigiama ties 1795 m., mažai minėti prūsai ir latviai, tačiau vis dėlto teigta, jog ir tokia tiko naudoti mokyklose[111]. Tačiau ir to buvo dar maža, po poros mėnesių pasirodė dar viena, šiuokart J. Basanavičiaus, recenzija. Šis gyrė knygos kalbą, lietuvišką dvasią, objektyvumo siekį ir, nors autorių pavadino diletantu istorijos srityje, pripažino, kad knyga pelnė musų nemenką pagyrą: už aiszkų iszguldymą, szvarias vietomis charakteristikas, atskyrimą lietuviszkųjų reikalų nūg interesų lenkų ir gana harmoniszką istoriszkos medegos paskaidymą. Tiesa, ir J. Basanavičius daug dėmesio skyrė klaidų analizei, bet vėlgi, visas viltis sudėdamas į antrą leidimą, pripažino knygos naudą, girdi, iš jos ne vienas lietuvis iszsimokins mylėti savo žiamę, gūdoti savo tautą[112].

Ir girtos, ir peiktos dėl kai kurių klaidų P. Vileišio verstos Adomo H. Kirkoro knygos „Kapai didžių kunigaikščių ir karalių Vilniuje“ (1898) ir „Praeitie Vilniaus ir jo pirmbuvusios Akademijos“ (1893). Kaip vertos skaityti minėtos Motiejaus Venclovo knyga „Mindaugis, didysis Lietuvos kunigaikštis ir karalius“ (1899), knyga „Lietuwininku pustytojei senose gadynēsa ir szendiena“ (1901) ir kai kurios kitos.

Neliko nepastebėtos dvi „Aušros“ dvidešimtmečiui skirtos knygos. Apie J. Bagdono redaguotą straipsnių rinkinį „Dvidešimtmetinės „Auszros“ sukaktuvės, (1883–1903)“ teigta, kad smagu ir naudinga perskaityti szį istoriszką dokumentą[113]. Pristatant kitą straipsnių rinkinį – „Tautiškas atgijimas lietuvių ir kitų jaunų tautų“ – pabrėžta, kad „Aušra“ prisidėjo prie lietuvių tautos atgimimo, bet nebuvo vienintelė to priežastis, daugiausia lėmė kitų Europos tautų išsivadavimo judėjimai ir šovinizmas maskoliškų valdžiai tarnaujančių[114].

Minėtos ir Rytų Prūsijos lietuvių istorijai skirtos knygos. J. Basanavičius pristatė M. Jankaus knygą „Trumpi nusidawimai Prusu Lietuvos“ (1891) kaip žadinusią lietuviškumą tarp Prūsijos lietuvių[115]. Apie dar vieną M. Jankaus knygą – „Lietuwninku bei Lietuwos nusidawimai“ – nurodyta, kad ši įvairių autorių tekstų kompiliacija buvo svarbi tuo, kad Prūsijos lietuviai iki tol neturėjo savo istorijos, o lotyniškomis raidėmis spausdintomis knygomis nepasitikėjo[116]. Teigiamai atsiliepta apie Vydūno knygą „Senutė“ (1904), tik apgailestauta, kad autorius nepasirūpino sumegzti Lietuvos istorijos su dabartinėms sąlygoms Prūsų lietuvių. Juk tam tikslui, rodosi, parašė ir knygutę[117].

Religinė literatūra. Iš kone 20 šiai kategorijai priskirtinų knygų kai kurios jeigu ir nusipelnė kokio komentaro, tai dėl kalbos problemų, sakysim, Antano Chmielovskio knyga „Givenimas švento Kazimiero Išpažintojo, Lietuvos karalaičio“ (1902) minėta kaip prastos kalbos pavyzdys. Ypač kritikuota rašyba, girdi, vietomis ji nauja, vietomis – sena, dar XVIII a. pradžios, taigi išėjo visiška maišalynė[118]. Tačiau neretai į religinių knygų paminėjimus brovėsi laikmečio realijos. Net ir išgyrus kalbos aspektu kaip perlą A. Vytarto knygą „Tiesos žodžei apie pamatinius tikėjimo dalykus del mokįtų ir nemokįtų naudingi“ (1893) sykiu rekomenduota ją skaityti bedieviams, jeigu nori apie musų szvento tikėjimo tiesas dasižinoti[119]. Pristatant Juozo Bagdono knygą „Parapija ir kunigas“ (1901), kur pasakota Londono lietuvių parapijos istorija ir kova su kun. Bronislovu Šlamu, pastebėta, kad tai yra istorija, kurią Amerikos lietuviai yra perkentėję ar kenčia visose čionykščiose parapijose[120]. Kai kurios knygos minėtos kaip prastos ir mažai reikalingos, pavyzdžiui, Pjero Šenjono „Dvasiszki apdumojimai, arba Meditacijos“ (1900)[121], o kitos – kaip būtinos tautiečiams tėvynėje, pavyzdžiui, Antano Povilonio „Kałba dviejų žmogų Kazimiēro ir Antano apie Katalikų Bažnyczios pamatą (pundamentą), arba Katalikų vienutinį nů Jezaus Kristaus įstatytą tikējimą“ (1891)[122].

Gamtamokslinė, matematinė literatūra. Tarp septynių šios kategorijos knygų dominavo gamtamokslinės, kurių dauguma buvo susijusios su P. Vileišio veikla, bet šįkart jų kalba veik neužkliuvo (tik apie Mieczyslawo Brzezinskio knygą „Apie Žemės vidurius“ (1896) pastebėta, jog per neprižiurėjimą spaudinant daugelis klaidų liko[123]). Jos sutiktos kaip naudingos, o M. Brzezinskio knyga „Naudingi skaitymai“ (1898) vertinta kaip tinkama naudoti ir musų mokslainėse ant skaitymo pabaigusiems skaitymo pradžiamokslį[124]. P. Vileišio išleista „Trumpa geometrija“ (1900) minėta kaip pirma tokia knyga lietuvių kalba[125] ir kad jos skaitytojai galės patys išsimatuoti savo turimą žemę[126], o J. Biliūno „Apsireiškimai iš žemės gyvenimo“ (1902) – ne tik kaip vertinga, bet ir paraszyta suprantama populiariszka kalba ir užimancziu būdu[127].

Kitos knygos. Iš kitų knygų išsiskiria Pranciškaus Žitkaus „Atsiliepimas Lietuviškos draugystės „Želmuo“ Parižiuje“ (1902), kur autorius mėgino atmesti spaudos kaltinimus, jog draugija – lenkiška. „Lietuva“ ir toliau tvirtino, kad tokia, nes nariai buvo lenkai ir sulenkėję lietuviai, o renegatai visur yra smarkiausiais prieszininkais tų, nuo kurių paeini[128]. „Vienybė lietuvninkų“, pasiremdama leidinio turiniu, pastebėjo, kad rimta draugystė tokios neszvarios polemikos nedasileistų[129]. Pristatant Felikso Gondeko knygą „Apsakymas kelionės į Palestinos žemę, apie Jerozolimą ir kitas szventas vietas“ rekomenduota ją perskaityti šimtą sykių negu kartą tokias sziukszles, kaip „Garsas apie baisybes sudo dienos“ ir jai lygias[130]. Minint V. Kudirkos natų leidinį „Nemuno vilnys“, dėl panašių lietuviškų leidinių stokos raginta naudotis juo, kaip buvo reta, pastebėta ir gera poligrafinė kultūra bei gera popieriaus kokybė[131].

Kitakalbės knygos. Tokių knygų JAV lietuvių spaudoje paminėta daugiau nei 40. Tarp jų buvo ir išleistos Rusijos mokslų akademijos – lietuviškai kirilica parašyta „Dieviška švento Jono Auksaburnio liturgija“ ir jos vertimas į rusų kalbą (1887), A. Baranausko „Zamietki o litovskom jazykie i slovarie“ (1898), E. Volterio parengti leidiniai – M. Daukšos 1595 m. „Katekizmo“ perleidimas, „Litovskaja chrestomatija“ (1901; norintys įsigyti raginti paskubėti, nes buvo išleista tik 619 egz.[132]), „A. Puszkin v litovskom perevode“ (1904) ir „Spiski naselionnich miest Suvalkskoj guberniji, kak material dlia istoriczesko-etnografiezceskoj geografiji kraja“ (1901; minint šią akcentuota, kad buvo pateikti lietuviški vietovardžiai[133]). Informuota ir apie 1902 m. Rusijoje išleistą Keturakio (Juozo Vilkutaičio) pjesės „Amerika pirtyje“ vertimą pavadinimu „V Amerikie“, pastebint, kad į kitas kalbas buvo išverstos K. Donelaičio ir M. Valančiaus knygos bei knygoje buvo nurodyta, jog versta iš lietuvių kalbos[134], ir apie Antano Juškos (Juškevičiaus) žodyną „Litovskij Slovar A. Juszkievičia s tolkovanijem slov na ruskom i polskom jazykach“ (A–D).

Pranešta ir apie keliolika Lietuvos istorijai skirtų rusų ir lenkų istorikų (I. Lappo, Lubanskij, M. Liubovskij) knygų, bet paprastai tik nurodant jų pavadinimus, išimtis būtų lenko Aleksandro Brucknerio knyga „Starożytna Litwa“ (1904), kurios turinys buvo trumpai pristatytas[135], ir Z. A. Liackalio knyga „Znaczenie litovskoho jazyha v voprosie o proischoždenii Rusi“ – aptarus turinį ji įvardyta kaip menkavertė, nes autorius prastai mokėjo lietuvių kalbą ir laikė lietuvius per vieną isz slaviszkų szakų, demonstruodamas, jog nežinojo to meto lietuvių kalbos tyrinėjimų[136].

Informuota ir apie kelias Rytų Prūsijoje išleistas lituanistinės knygas, bet vėlgi dažniau tenkinantis pavadinimų paminėjimu, tik pristatant „Mitteitunngen der Litauschen literarischen Geselhchaft 23 Heft. Heidelberg 1898“ ir pateikus turinį pastebėta, kad įdėtame lietuviškų knygų sąraše nebuvo įtrauktos visos[137].

Kaip ne visai vykusi minėta Krokuvoje išleista iš vokiečių kalbos versta J. Schiekoppo „Gramatyka Litewska początkowa“ (1902), nors pripažinta, jog ji tiko norėjusiems išmokti lietuviškai lenkams, be to, akcentuojant, kad buvo daug nemokančių ar menkai savo kalbą mokančių lietuvių, pageidauta, kad tokia knyga kainuotų pigiau nei minėtoji (ši kainavo rublį)[138]; pabrėžta, kad cenzūra leido siųsti ją į Rusiją, tad raginta tuo pasinaudoti[139].

Informuota ir apie leidinius, susijusius su to meto situacija, sakysim, Alfonso Moravskio knyga „L‘oppresion russe en Lithuanie“ (Paris, 1900) pristatyta kaip vaizdavusi lietuvių skriaudas, raginta ne tik platinti ją tarp mokėjusių prancūziškai, bet ir išversti į lietuvių kalbą[140]. Minint J. Baudouin de Courtenay straipsnio atspaudą „Kwestya alfabetu litowskiego w panstwie rosyjskiem i jei rozwiązanie“ nesutikta su autoriaus nuomone, kad lietuvių spaudos draudimo kaltininkais buvo pašalinės įtekmės[141].

JAV lietuvių spauda rašė ir apie knygas, skirtas lietuvių ir lenkų santykiams. Pavyzdžiui, minint Tilžėje išleistą knygą „Glos Litwinow do mlodej generacyi magnatow, obywateli i szlachty na Litwie“ (1902) pastebėta, kad vargu ar ji pasieks tikslą – pritraukti sulenkėjusius Lietuvos gaivalus prie lietuviszko judėjimo ir kad lenkiškas tekstas buvo nelabai pagirtinas[142]. Apie Waclawo Szujskio knygą „Polska Kultura na Litwie“ atsiliepta kaip neaišku kam skirtą: jei lietuviams – tai ji jiems nereikalinga, o jei lenkams – ji tik suerzįs juos[143].

Periodika. Pavyko užfiksuoti trylikos periodinių leidinių, leistų už JAV ribų, paminėjimus[144]. Išskyrus „Lietuviškame balse“ pateiktą platų 1887 m. pradėtos leisti „Šviesos“ aprašymą[145], kitais atvejais dažniausiai tenkintasi informacija apie naujų numerių turinį, kartais pridedant ar pateikiant kokią pastabą dėl leidybinės kokybės, dažniausia – rašybos, pavyzdžiui, pranešant apie pirmąjį leidinio „Aidas Lietuvos darbininkų gyvenimo“ (1899) numerį nurodyta, jog kalba gera, o rašyba kaip „Varpo“[146]. Girta ir „Darbininkų balso“ kalba[147], o Julijos Pranaitytės leisto „Biuletėnas mielaszirdystes darba gelbėti duszias apleistas czysziuje“ kalba pavadinta geresne nei tulų musų laikraščių[148]. Kritišku vertinimu išsiskyrė laikraščio „Kryžius“ paminėjimas, girdi, apie tą, kaip tuli net kunigai vadina – „davatkų laikraštį“, nėra ką daug sakyti, čion yra visko kas davatkoms reikalinga, o nieko kas atneštų naudą Lietuvai, kaipo tautai[149]. Vienintelis kitakalbis laikraštis – lenkų „Wisla“ – paminėtas dėl jo lituanistinių publikacijų.

APIBENDRINIMAS. Nepaisant spaudos draudimo Lietuvoje, XIX a. pabaigoje augant tautiniam judėjimui, augo ir lietuviška leidyba už Rusijos imperijos ribų. Europoje bei JAV kūrėsi ir veikė leidybinės struktūros, tarp kurių egzistavo glaudi, jas į vientisą informacinę erdvę jungusi komunikacija. Amžininkams nekėlė nuostabos atvejai, kai knygos autorius gyvendavo Lietuvoje, jo knyga būdavo rengiama spaudai Rytų Prūsijoje, o spausdinama JAV, iš kur grįždavo pas autorių ir buvo platinama tiek Lietuvoje, tiek lietuvių telkiniuose už Rusijos imperijos sienų.

Tokios sklaidos efektyvumas nemažai priklausė ir nuo to, kaip skaitytojai būdavo informuojami apie naujas knygas. Galima teigti, kad pagrindinis tokios informacijos kanalas buvo periodinė spauda, įskaitant ir leistą JAV. Pirmieji pranešimai apie naujas knygas joje pasirodė XIX a. 9 dešimtmečio pabaigoje ir, bėgant metams, tokia praktika tapo įprasta – informaciją apie naujus leidinius mažiausiai kartą per mėnesį (kitąsyk ir du) skelbė ne tik pagrindiniai JAV lietuvių laikraščiai (nereikia pamiršti, kad visi jie buvo savaitraščiai), bet jiems skirtas rubrikas stengėsi turėti ir mažesni laikraščiai. Taip pat tuo metu galima įžvelgti ir tradicijos išeivių spaudoje, kai leidėjai siuntė savo leidinius įvairioms redakcijoms paminėti ir recenzuoti, pradžią. Gaila, kad archyvinių dokumentų stoka neleidžia atsakyti į klausimą, ar tuo laikotarpiu redakcijos pačios inicijuodavo konkrečių leidinių minėjimą.

Deja, stoka autorių, galėjusių rengti kritines naujų leidinių apžvalgas, vertė išeivijos spaudą daugeliu atvejų tenkintis anotacijomis arba faktiškai kone bibliografiniu leidinių aprašymu, kartu pateikiant tik labai lakoniškus komentarus apie naujų leidinių teigiamus ar neigiamus aspektus. Žvelgiant į tokią informaciją gali atrodyti, jog jos paskirtis buvo paskatinti knygų prekybą, pirmiausia vykdytą pačių laikraščių savininkų, tačiau detalesnė analizė paneigia tokią nuostatą – galima rasti nemažai atvejų, kai būdavo informuojama apie leidinius, kuriais redakcijos neprekiavo. Tai rodo, kad apie naujus leidinius būdavo informuojama suprantant tokio sprendimo svarbą tiek informacinei laikraščio misijai, tiek visuomeninei paskirčiai, siekiui remti tautinį judėjimą ir jo idėjų skaidą, konsoliduoti tautą.

Tokį teiginį patvirtina ir siekis informuoti tiek apie Prūsijos lietuviams skirtus leidinius, tiek apie lituanistinės literatūros, atspindėjusios Lietuvos istoriją, tuometinę jos situaciją, naujienas. Reikia pastebėti, kad informacija apie Europoje leistas knygas vienu metu netgi dominavo JAV lietuvių spaudos pristatomų naujienų repertuare. Vėliau jų dalis mažėjo, augant lietuvių leidybai JAV, tačiau liko ženkli (kartais sudarydavo pusę naujienų, o kartais ir didesnę dalį), JAV lietuvių spaudos skaitytojai toje ir kitose šalyse turėjo galimybę susipažinti su Europos lietuvių spaudos bei lituanistinės literatūros naujienomis.

Vertinant pristatomų leidinių repertuarą galima kalbėti ne tik apie informacijos apie juos sklaidą, bet ir apie tam tikrą vertybinį periodinių leidinių redakcijų požiūrį. Matomas dėmesys lietuviškai literatūrai, jos augimui ir vietai to meto visuomenėje bei atitikčiai jos poreikiams. Pristatomos literatūros repertuare dominavo pasaulietinė, atspindėjusi lietuvių literatūros augimą ir atsiliepusi į švietimo poreikius; neretai knygos, turint omenyje ribotas lietuvių švietimo galimybes, buvo pirmiausia vertinamos jų praktinės informacijos pateikimo aspektu, pavyzdžiui, žemės ūkio, medicinos, amatininkystės, taip pat gamtamokslinių žinių sklaidos. Laikui bėgant didėjo ir dėmesys visuomeninei-politinei literatūrai, susijusiai su to meto ideologijų sklaida, taip pat lituanistinei kitataučių literatūrai, o vertinimams vis daugiau įtakos darė ir politinės redakcijų pažiūros, neretai lemdavusios raginimus pirkti vieną ar kitą knygą, o kitas atmesti kaip netikusias.

Kartu išryškėja ir dėmesys leidybinei knygos kultūrai, ypač kalbiniams aspektams, atsiliepiant į tuometinius lietuvių rašybos pokyčius ir stengiantis riboti knygų, kurių rašyba nebeatitiko reikalavimų, plitimą. Vis dėlto dažnai į pirmą vietą, atsižvelgiant į literatūros skurdumą, buvo keliama praktinė knygos vertė, pavyzdžiui, daugelio P. Vileišio leidinių. Apie požiūrį į kai kurių knygų svarbumą galima spręsti ir pagal tai, kiek laikraščių juos paminėdavo tarp naujienų ir kaip apie jas atsiliepdavo.

Suprantant, kad informavimo apie knygas sistema neatitiko net ir amžininkų nuomonės, kokia ji turėtų būti, reikia pripažinti, kad tuo metu susiformavo tradicija pristatyti periodinėje spaudoje leidybos naujienas ir ji buvo plėtojama bei tobulinama vėlesniais metais, bet deramai ją įvertinti bus galima tęsiant jos tyrinėjimus.

Šaltiniai ir literatūra

  1. [BASANAVIČIUS, Jonas] J. Sapalius. Kritika bei bibliografija. Vienybė lietuvninkų. 1891, gruodžio 2.
  2. [BASANAVIČIUS, Jonas] J. Sapalius. Kritika bei bibliografija. Vienybė lietuvninkų. 1892, vasario 10.
  3. Bibliografija. Tėvynė. 1897, nr. 3.
  4. Bibliografija. Vienybė lietuvninkų. 1891, lapkričio 18, p. 553.
  5. BOMBA. Kritika ir bibliografija. Vienybė lietuvninkų. 1891, gruodžio 29.
  6. Branaitis. Naujos knygos. Garsas Amerikos lietuvių. 1897, kovo 6.
  7. DZŪKELIS. Kritika ir bibliografija. Vienybė lietuvninkų. 1892, rugsėjo 7.
  8. J. A. Raszliaviszka apszvalga. Vienybė lietuvninkų. 1890, kovo 19.
  9. J. M. Kritika. Vienybė lietuvninkų. 1891, rugsėjo 30.
  10. K. K. Kur lietuvių senovėj gyventa? Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 17.
  11. Kritika bei bibliografija. Valtis. 1894, spalio 31.
  12. Kritika ir bibliografija. Vienybė lietuvninkų. 1893, sausio 11.
  13. Kritika bei biblijografija. Vienybė lietuvninkų. 1893, gruodžio 6.
  14. L. Balsas ir Szwiesa. Lietuviszkas balsas. 1887, nr. 19.
  15. Lietuviszki iszleidimai. Lietuva. 1898, lapkričio 25.
  16. Lietuwiszkos knįgos. Lietuva. 1897, kovo 27.
  17. Lietuwiszkos kningos. Lietuviszkas balsas. 1887, nr. 1.
  18. Literatiszka perzvalga. Vienybė lietuvninkų. 1894, gegužės 17.
  19. Literatiszka perzvalga. Vienybė lietuvninkų. 1894, birželio 13.
  20. Literatiszka perszvalga. Vienybė lietuvninkų. 1894, birželio 6.
  21. Literatiszka perzvalga. Vienybė lietuvninkų. 1894, birželio 20.
  22. Nauja dainų knįgele: „Pavasario Balsai“. Lietuva. 1897, gruodžio 31.
  23. Naujas kalendorius 1903 metams. Vienybė lietuvninkų. 1902, nr. 50.
  24. Naujos knįgos. Garsas Amerikos lietuvių. 1897, vasario 6.
  25. Naujos knįgos. Lietuva. 1897, vasario 6.
  26. Naujos knįgos. Lietuva. 1898, sausio 21.
  27. Naujos knįgos. Lietuva. 1898, vasario 4.
  28. Naujos knigos. Lietuva. 1899, gruodžio 1.
  29. Naujos knįgos. Lietuva. 1900, gegužės 25.
  30. Naujos knįgos. Lietuva. 1901, vasario 1.
  31. Naujos kningos. Vienybė lietuvninkų. 1897, balandžio 7.
  32. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1898, vasario 17.
  33. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1898, gruodžio 16.
  34. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1899, vasario 8.
  35. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1899, rugsėjo 13.
  36. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1899, gruodžio 20.
  37. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1900, nr. 33.
  38. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1900, nr. 40.
  39. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1900, nr. 45.
  40. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1900, nr. 49.
  41. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1900, nr. 52.
  42. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1901, nr. 5.
  43. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1901, nr. 6.
  44. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1901, nr. 15.
  45. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1901, nr. 23.
  46. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1901, nr. 52.
  47. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1902, nr. 8.
  48. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1902, nr. 15.
  49. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1902, nr. 20.
  50. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1902, nr. 23.
  51. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1902, nr. 42.
  52. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1902, nr. 46.
  53. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1903, nr. 7.
  54. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1903, nr. 9.
  55. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1903, nr. 18.
  56. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1903, nr. 32.
  57. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1903, nr. 38.
  58. Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1903, nr. 43.
  59. Naujos knygos. Viltis. 1899, birželio 3.
  60. Naujos knygos. Tėvynė. 1898, nr. 8.
  61. Naujos knygos. Tėvynė. 1898, nr. 9.
  62. Naujos knygos. Tėvynė. 1902, gegužės 17.
  63. Nauji lietuwiszki iszleidimai. Lietuva. 1898, lapkričio 4.
  64. Nauji lietuviszki rasztai. Lietuva. 1898, kovo 20.
  65. Nauji rasztai. Lietuva. 1901, liepos 12.
  66. Nauji rasztai. Lietuva. 1901, lapkričio 18.
  67. Nauji rasztai. Lietuva. 1902, vasario 28.
  68. Nauji rasztai. Lietuva. 1902, kovo 28.
  69. Nauji rasztai. Lietuva. 1902, balandžio 4.
  70. Nauji rasztai. Lietuva. 1902, balandžio 25.
  71. Nauji rasztai. Lietuva. 1902, birželio 2.
  72. Nauji rasztai. Lietuva. 1902, rugsėjo 26.
  73. Nauji rasztai. Lietuva. 1902, spalio 10.
  74. Nauji rasztai. Lietuva. 1902, spalio 24.
  75. Nauji rasztai. Lietuva. 1902, gruodžio 5.
  76. Nauji rasztai. Lietuva. 1902, gruodžio 12.
  77. Nauji rasztai. Lietuva. 1903, sausio 9.
  78. Nauji rasztai. Lietuva. 1903, sausio 16.
  79. Nauji rasztai. Lietuva. 1903, sausio 26.
  80. Nauji rasztai. Lietuva. 1903, kovo 20.
  81. Nauji rasztai. Lietuva. 1903, kovo 27.
  82. Nauji rasztai. Lietuva. 1903, gegužės 1.
  83. Nauji rasztai. Lietuva. 1903, birželio 5.
  84. Nauji rasztai. Lietuva. 1903, liepos 3.
  85. Nauji rasztai. Lietuva. 1903, liepos 23.
  86. Nauji rasztai. Lietuva. 1903, spalio 2.
  87. Nauji rasztai. Lietuva. 1904, sausio 8.
  88. Nauji rasztai. Lietuva. 1904, sausio 22.
  89. Nauji rasztai. Lietuva. 1904, vasario 12.
  90. Nauji rasztai. Lietuva. 1904, kovo 17.
  91. Nauji rasztai. Lietuva. 1904, rugsėjo 30.
  92. Nauji rasztai. Lietuva. 1904, lapkričio 25.
  93. Nauji rasztai. Lietuva. 1904, gruodžio 4.
  94. Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1900, nr. 20.
  95. Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1900, nr. 21.
  96. Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 11.
  97. Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 13.
  98. Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 15.
  99. Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 36.
  100. Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 37.
  101. Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 47.
  102. Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 51.
  103. Nauji rasztai. Žvaigždė. 1902, gruodžio 4.
  104. Nauji rasztai. Žvaigždė. 1903, sausio 29.
  105. Nauji rasztai. Žvaigždė. 1903, vasario 5.
  106. Nauji rasztai apie lietuvius svetimose kalbose. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 17.
  107. Pasargos apie knygas. Vienybė lietuvninkų. 1891, kovo 4.
  108. Pasargos apie knygas. Vienybė lietuvninkų. 1891, balandžio 22.
  109. Pasargos apie knygas. Vienybė lietuvninkų. 1891, liepos 8.
  110. Raszliaviszka perszvalga. Vienybė lietuvninkų. 1892, birželio 29.
  111. ŽEBRIS, Juozas. Rašliaviška paržvalga. Vienybė lietuvninkų. 1894, sausio 31.

[1]Literatiszka perzvalga. Vienybė lietuvninkų. 1894, gegužės 17.

[2]Literatiszka perzvalga. Vienybė lietuvninkų. 1894, gegužės 17.

[3]Literatiszka perzvalga. Vienybė lietuvninkų. 1894, birželio 13.

[4]Pavyzdžiui, knygos „Gražūs pamokinimai“ (1894) aptarimas tapo pretekstu paminėti literatūros vaikams stoką ir jos svarbą (žr.: Literatiszka perszvalga. Vienybė lietuvninkų. 1894, birželio 6); porą kartų M. Jankaus išleistų knygų apžvalgos buvo pagrindu toli gražu nelabai teigiamam leidybinės veiklos vertinimui (žr.: Literatiszka perzvalga. Vienybė lietuvninkų. 1894, birželio 13 ir Literatiszka perzvalga. Vienybė lietuvninkų. 1894, birželio 20).

[5]Biblijografija. Tėvynė. 1897, nr. 3, p. 30.

[6]Pasargos apie knygas. Vienybė lietuvninkų. 1891, balandžio 22.

[7]Minėti jo „Palangos Juzės“ leidimai, pastebint, kad, pavyzdžiui, 1902 m. leidimas buvo pataisytas, rašyba pritaikyta prie tuometinės (žr.: Nauji rasztai. Lietuva. 1902, balandžio 4), o vertę liudijo ir tai, kad knyga (pirmas toks atvejis pasaulietinėje lietuvių literatūroje) buvo išleista ketvirtą kartą; pranešant apie naują „Vaikų knygelės“ leidimą apgailestauta, kad leidėjas neįdėjo daug pasakų (žr.: Pasargos apie knygas. Vienybė lietuvninkų. 1891, liepos 8).

[8]Naujos knįgos. Lietuva. 1897, vasario 6.

[9]Nauji rasztai. Lietuva. 1902, birželio 2.

[10]Nauji rasztai. Lietuva. 1902, kovo 28.

[11]Nauji rasztai. Lietuva. 1904, sausio 8. Beje, knyga „Prie dvaro“ minėta kaip silpnesnė už kitas, bet vis vien verta perskaityti (žr.: Nauji rasztai. Lietuva. 1903, liepos 23).

[12]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1902, nr. 23.

[13]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1900, nr. 45.

[14]Nauji rasztai. Lietuva. 1902, balandžio 4.

[15]Nauji rasztai. Lietuva. 1903, sausio 16.

[16]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1902, nr. 46.

[17]Nauji rasztai. Lietuva. 1902, gruodžio 5.

[18]Lietuviszki iszleidimai. Lietuva. 1898, lapkričio 25.

[19]Nauji lietuviszki rasztai. Lietuva. 1898, kovo 20.

[20]Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 47.

[21]Naujos knįgos. Lietuva. 1901, vasario 1.

[22]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1901, nr. 6.

[23]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1903, nr. 18.

[24]Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 51.

[25]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1902, nr. 20.

[26]Raszliaviszka perszvalga. Vienybė lietuvninkų. 1892, birželio 29. Redakcija, kad musų broliai kibtųsi (imtųsi) už skaitymo tos knygelės, žadėjo skelbti ištraukas iš jos.

[27]Nauja dainų knįgele: „Pavasario Balsai“. Lietuva. 1897, gruodžio 31.

[28]J. A. Raszliaviszka apszvalga. Vienybė lietuvninkų. 1890, kovo 19.

[29]Nauji rasztai. Lietuva. 1904, kovo 17.

[30]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1903, nr. 18

[31]Nauji rasztai. Lietuva. 1904, kovo 17.

[32]Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 15.

[33]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1901, nr. 5.

[34]Lietuwiszkos kningos. Lietuviszkas balsas. 1887, nr. 1.

[35]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1900, nr. 49.

[36]Nauji rasztai. Lietuva. 1901, lapkričio 18.

[37]Nauji rasztai. Lietuva. 1904, lapkričio 25.

[38]Nauji rasztai. Lietuva. 1902, rugsėjo 26.

[39]Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 51.

[40]J. M. Kritika. Vienybė lietuvninkų. 1891, rugsėjo 30.

[41]Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1900, nr. 21.

[42]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1903, nr. 18.

[43]Nauji rasztai. Lietuva. 1903, gegužės 1.

[44]Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 36.

[45]Branaitis. Naujos knygos. Garsas Amerikos lietuvių. 1897, kovo 6.

[46]Branaitis. Naujos knygos. Garsas Amerikos lietuvių. 1897, kovo 6.

[47]Naujos knigos. Lietuva. 1899, gruodžio 1.

[48]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1900, nr. 40.

[49]Kritika ir bibliografija. Vienybė lietuvninkų. 1893, sausio 11.

[50]Nauji rasztai. Lietuva. 1902, kovo 28.

[51]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1902, nr. 15.

[52]Nauji rasztai. Lietuva. 1903, kovo 27.

[53]Nauji rasztai. Žvaigždė. 1903, vasario 5.

[54]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1899, rugsėjo 13.

[55]Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 13.

[56]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1900, nr. 52.

[57]Nauji rasztai. Lietuva. 1902, spalio 24.

[58]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1902, nr. 42.

[59]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1902, nr. 8.

[60]Pasargos apie knygas. Vienybė lietuvninkų. 1891, kovo 4.

[61]Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 47.

[62]Nauji rasztai. Lietuva. 1904, sausio 22.

[63]Kritika bei bibliografija. Valtis. 1894, spalio 31.

[64]Naujos knygos. Viltis. 1899, birželio 3.

[65]K. K. Kur lietuvių senovėj gyventa? Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 17.

[66]Literatiszka perzvalga. Vienybė lietuvninkų. 1894, gegužės 17.

[67]Naujos knygos. Lietuva. 1898, sausio 21.

[68]Naujos knygos. Lietuva. 1898, sausio 21. 1898 m. „Tikro tėvyniszko kalendoriaus, pavesto auksztaicziams ir žemaicziams Lietuvos ūkininkams“ rengėjai irgi priekaištauta dėl rusiškos mokslinės terminijos ir pasenusių statistinių duomenų naudojimo (žr.: Naujos knygos. Lietuva. 1898, sausio 21).

[69]Bibliografija. Tėvynė. 1897, nr. 3.

[70]Naujos knygos. Tėvynė. 1898, nr. 9.

[71]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1903, nr. 43.

[72]Naujos knygos. Garsas Amerikos lietuvių. 1897, vasario 6.

[73]Nauji rasztai. Lietuva. 1903, sausio 9.

[74]Nauji rasztai. Lietuva. 1904, gruodžio 4.

[75]Nauji rasztai. Lietuva. 1903, sausio 26.

[76]Naujas kalendorius 1903 metams. Vienybė lietuvninkų. 1902, nr. 50.

[77]„Žvaigždė“ labai išgyveno dėl teiginio, kad popiežius savo alga (48 mln. rub.) lenkė daugelį karalių.

[78]Nauji raštai. Žvaigždė. 1903, sausio 29.

[79]„Lietuviszkosios kalendros“ (1897, 1898 ir 1903), „Rytprusiszkas Žemininkų Paslas. Kalendorius žmonėms“ (1903), J. Traučio „Evangeliszkos Kalendros“ (1898 ir 1903), M. Jankaus „Evangeliszkos Kalendros“ (1900, 1901, 1903), „Kalendros lietuviszkai konservatyviszkos partijos“ (1892), „Lietuwiszkos kalendros su abrozais...“ (1898–1903) ir „Tilžės lietuvių kalendros“ (1900–1903).

[80]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1898, vasario 17.

[81]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1898, gruodžio 16.

[82]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1903, nr. 7.

[83]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1898, vasario 17.

[84]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1901, nr. 52.

[85]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1901, nr. 52.

[86]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1899, gruodžio 20.

[87]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1903, nr. 9.

[88]Nauji rasztai. Lietuva. 1901, lapkričio 18.

[89]Nauji rasztai. Lietuva. 1903, sausio 16.

[90]Nauji rasztai. Lietuva. 1903, kovo 20.

[91]Nauji rasztai. Lietuva. 1903, spalio 2.

[92]Pasargos apie knygas. Vienybė lietuvninkų. 1891, kovo 4.

[93]Nauji rasztai. Lietuva. 1903, liepos 3.

[94]Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 47.

[95]Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 47.

[96]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1903, nr. 43.

[97]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1903, nr. 38.

[98]Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1900, nr. 20.

[99]Nauji rasztai. Lietuva. 1904, rugsėjo 30.

[100]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1903, nr. 38.

[101]Nauji rasztai. Lietuva. 1901, lapkričio 18.

[102]Nauji rasztai. Lietuva. 1902, balandžio 25.

[103]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1902, nr. 20.

[104]Nauji rasztai. Lietuva. 1904, vasario 12.

[105]Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1900, nr. 21.

[106]Nauji rasztai. Lietuva. 1904, kovo 17.

[107]Nauji rasztai. Lietuva. 1904, rugsėjo 30.

[108]Naujos knįgos. Lietuva. 1898, vasario 4.

[109]Naujos knigos. Lietuva. 1899, gruodžio 1.

[110]Bibliografija. Vienybė lietuvninkų. 1891, lapkričio 18, p. 553.

[111]BOMBA. Kritika ir bibliografija. Vienybė lietuvninkų. 1891, gruodžio 29.

[112][BASANAVIČIUS, Jonas] J. Sapalius. Kritika bei bibliografija. Vienybė lietuvninkų. 1892, vasario 10.

[113]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1903, nr. 32.

[114]Nauji rasztai. Lietuva. 1904, vasario 12.

[115][BASANAVIČIUS, Jonas] J. Sapalius. Kritika bei bibliografija. Vienybė lietuvninkų. 1891, gruodžio 2.

[116]Lietuwiszkos knįgos. Lietuva. 1897, kovo 27.

[117]Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 37.

[118]Nauji rasztai. Lietuva. 1902, gruodžio 12.

[119]ŽEBRIS, Juozas. Rašliaviška paržvalga. Vienybė lietuvninkų. 1894, sausio 31.

[120]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1901, nr. 23.

[121]Vienybė lietuvninkų. Naujos knygos. 1901, nr. 15.

[122]DZŪKELIS. Kritika ir bibliografija. Vienybė lietuvninkų. 1892, rugsėjo 7.

[123]Naujos kningos. Vienybė lietuvninkų. 1897, balandžio 7.

[124]Naujos knygos. Tėvynė. 1898, nr. 8.

[125]Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1900, nr. 21.

[126]Naujos knįgos. Lietuva. 1900, gegužės 25.

[127]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1902, nr. 46.

[128]Nauji rasztai. Lietuva. 1902, rugsėjo 26.

[129]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1902, nr. 42

[130]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1901, nr. 6.

[131]Nauji lietuwiszki iszleidimai. Lietuva. 1898, lapkričio 4.

[132]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1901, nr. 15.

[133]Nauji rasztai. Lietuva. 1901, liepos 12.

[134]Nauji rasztai. Lietuva. 1902, spalio 10.

[135]Nauji rastai apie lietuvius svetimose kalbose. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 17.

[136]Kritika bei biblijografija. Vienybė lietuvninkų. 1893, gruodžio 6.

[137]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1899, vasario 8.

[138]Nauji rasztai. Lietuva. 1902, vasario 28.

[139]Naujos knygos. Tėvynė. 1902, gegužės 17.

[140]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1900, nr. 33.

[141]Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 47.

[142]Nauji rasztai. Žvaigždė. 1902, gruodžio 4.

[143]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1902, nr. 15.

[144]Konkrečiai minėti „Aidas Lietuvos darbininkų gyvenimo“, „Darbininkų balsas“, „Echo Žycia Robotniczogo na Litwie“, „Draugas“, „Biuletėnas mielaszirdystes darba gelbėti duszias apleistas czysziuje“, „Kryžius“, „Šviesa“, „Žinyčia“, „Tėvynės sargas“, „Varpas“, „Ūkininkas“, „Saulėtaka“ ir lenkiškas „Wisla“.

[145]L. Balsas ir Szwiesa. Lietuviszkas balsas. 1887, nr. 19.

[146]Naujos knygos. Vienybė lietuvninkų. 1899, vasario 8.

[147]Nauji lietuviszki rasztai. Lietuva. 1897, kovo 20.

[148]Nauji rasztai. Lietuva. 1903, birželio 5.

[149]Nauji rasztai. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 11.