TAUTINIO ATGIMIMO LIETUVIŠKOSIOS SPAUDOS ISTORIJOS NARATYVAI MARTYNO JANKAUS ATSIMINIMUOSE: KNYGOTYRINĖS ŠALTINIOTYROS ASPEKTAS
Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas
Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, Lietuva
El. paštas: domas.kaunas@kf.vu.lt
Martynas Jankus (1858–1946) buvo aktyvus XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis. 1918 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, lietuvių kultūros ir politikos veteranas buvo aukštai įvertintas ir sulaukė didelio visuomenės ir žurnalistų dėmesio. Atliepdamas paskatoms, jis ganai dažnai skelbė atsiminimus apie nelegaliosios spaudos leidimą ir platinimą, žymius laikraščių redaktorius ir knygų autorius, spaustuvininkus ir leidėjus. Knygotyros istoriografiniams tyrimams didžiausią vertę turi trys M. Jankaus senatvės amžiaus bandymai parašyti apibendrinamojo pobūdžio atsiminimus. Tai publikacija „Lietuviškų Kningų Kontrabanda“, išspausdinta JAV lietuvių laikraštyje „Tėvynė“ (1918), ir du nepublikuoti rankraščiai: Getingeno (Vokietija) universiteto kalbotyros profesoriui lituanistui Eduardui Hermannui 1929 m. išsiųstas laiško pavidalo išsamus be pavadinimo pasakojimas apie lietuvių tautos, lietuviškosios spaudos ir lietuvių kalbos būklę tautinio atgimimo kilimo laikais ir apie 1935–1937 m. rašyti enciklopedinio žodyno pobūdžio atsiminimai „Mano prietikių enciklopedija“, apibūdinantys M. Jankaus pažintus asmenis. Atsiminimų pranašumas yra faktinius duomenis, politinių ir socialinių procesų vyksmą, asmenybių charakteristiką vienijantis autoriaus kaip tiesioginio įvykių dalyvio arba stebėtojo požiūris. Užsienio tyrėjai vertina žinias apie M. Jankaus bendradarbiavimą su baltarusių, lenkų ir vokiečių tautinio ir revoliucinio judėjimo literatūros leidybos dalyviais. Kita vertus, nors publikuotų ir nepublikuotų atsiminimų šis autorius parašė gana daug, tačiau jie buvo palyginti nedidelės apimties, publicistinio žanro ir nestokojo atvirumo. Tai sukeldavo visuomenės prieštaravimų ir kritinių atsiliepimų. Daug kas nesuprato M. Jankaus charakterio dėl kultūrų ir tikybos tradicijų skirtumo, įdiegtos Prūsijos piliečių teisės į nepalyginti su Didžiąja Lietuva aukštesnio lygio politinę ir religinę laisvę. Autorius nuoširdžiai vaizdavo pozityviuosius ir negatyviuosius tiek tautinio sąjūdžio, tiek jo dalyvių asmenybių bruožus, galbūt vienas iš pirmųjų aštriai kėlė lietuviškosios spaudos draudimo laikų sulenkėjusios ir susvetimėjusios katalikų dvasininkijos ir knygnešystės kaip socialinio reiškinio ydas. Tokiam požiūriui lietuvių visuomenė nebuvo subrendusi ir jo nepalaikė.