APIE SMARAGDO FUNKCIONAVIMO RAIDĄ LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE: ANTROSIOS REDAKCIJOS MUZIEJAUS VARIANTAS
Straipsniai
MARINA ČISTIAKOVA
Publikuota 2012-01-01
https://doi.org/10.15388/kn.v58i0.1472
7-35.pdf

Kaip cituoti

ČISTIAKOVA, M. (2012). APIE SMARAGDO FUNKCIONAVIMO RAIDĄ LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE: ANTROSIOS REDAKCIJOS MUZIEJAUS VARIANTAS. Knygotyra, 58, 7-35. https://doi.org/10.15388/kn.v58i0.1472

Santrauka

Институт литовского языка
P. Vileišio 5, LT-10308 Вильнюс, Литва
Эл. почта: marina.cistiakova@lki.lt

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijos pa­veldo, saugomo užsienio archyvuose, tyrimas yra aktuali šiuolaikinės knygotyros užduotis. Šis straipsnis skirtas dviejų XVI a. vidurio Smarag­do nuorašų, saugomų Maskvoje, Valstybiniame istorijos muziejuje, analizei. Jų sudėties ypatu­mai leidžia spėti, kad tai yra Kijevo metropolijo­je funkcionavusi Smaragdo atmaina.
Smaragdas – tai nekalendorinis pamokymų rinkinys, sudarytas Kijevo Rusioje iš verstinių ir originalių didaktinių tekstų. Išliko ne mažiau kaip 150 XIV–XIX a. jo nuorašų. Tradiciškai yra išskiriamos trys Smaragdo redakcijos ir jų variantai. Pirmosios redakcijos archetipas atsi­rado XIV a. antrojoje pusėje ar paskutiniame to amžiaus trečdalyje, kai dvasininkų rinkinys, sudarytas iš pamokslų kilnojamoms šventėms ir kanoninių taisyklių (sk. 71–92), buvo sujungtas su tikintiesiems pasauliečiams skirtu nekalen­doriniu skaitomuoju rinkiniu (1–70 sk.). Pa­stovioji pirmosios redakcijos pamokymų dalis susideda iš 92 skyrių. Manytina, kad pirmosios redakcijos sudaryme dalyvavo Suzdalės, Žemu­tinio Naugardo ir Gorodeco arkivyskupas Dio­nisijus (†1385), nes seniausieji nuorašai kilę iš Suzdalės ir Žemutinio Naugardo.
Rinkinio, sudaryto iš dviejų skirtingų dalių, prieštaringumas kėlė teisėtą norą jį pertvarkyti. XV a. pradžioje vienuolių terpėje atsirado 88 skyrių Vologdos variantas (sk. 1–50 atitinka pirmąją redakciją, o sk. 51–88 paskolinti iš me­nėjinio Panegiriko). Egzistavo ir kiti pirmosios redakcijos individualūs variantai, nors rankraš­tinėje tradicijoje jie nepaplito.
Pirmąją redakciją greitai išstūmė antroji, do­minavusi XVI–XVIII a. Seniausieji jos nuorašai datuojami trečiuoju XV a. dešimtmečiu. Į an­trąją redakciją įėjo 50 pirmosios redakcijos sky­rių, kai kurie iš jų buvo pakeisti tų pačių tekstų naujomis redakcijomis, ir įterpta 115 naujų pa­mokymų iš kitų šaltinių (Sinaksaro, Panegiriko, Efremo Siro pamokymų rinkinio ir kt.). Antroji Smaragdo redakcija įprastai susideda iš 164 da­lių, tačiau egzistuoja nemažai nuorašų su papil­domais skyriais. Tikėtina, kad antroji redakcija sudaryta iki bendrosios Rusų metropolijos pa­dalijimo (1458) Kijevo metropolito Fotijaus aplinkoje (1408–1431), nes seniausieji jos nuo­rašai kilę ir iš Maskvos Rusios, ir iš LDK.
Naujų antrosios Smaragdo redakcijos versijų kūrimui ir tiražavimui Maskvos Rusioje didelę įtaką turėjo vienuolynų raštijos centrai, nes Sma­ragdas buvo vienas iš tradicinių vienuolių skaiti­nių. Trys variantai buvo sukurti Kirilo Belozers­ko vienuolyne, vienas – Solovkų vienuolyne.
Ne mažiau kaip du antrosios Smaragdo re­dakcijos variantai atsirado Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje:
a) Lucko variantas (Rusijos nacionalinė bi­blioteka, Pagrindinė rankraštinių knygų kolekcija, Q.I.213, XVI a.; Rusijos mokslų akademijos biblioteka, 33.12.11, XVI a.; Valstybinis istorijos muziejus, E. Barsovo kolekcija, nr. 1409, XVII a. pradžios). Šis variantas, sukurtas XVI a. pirmojoje pusė­je, tikriausiai, Lucko vyskupijoje baltosios dvasininkijos aplinkoje, susideda iš 110 an­trosios redakcijos skyrių. Papildomų skyrių šaltiniai yra triodiniai panegirikai ir zla­toustai. Smaragdo tekstas Lucko variante pritaikytas prie liaudies kalbos.
b) Muziejaus variantas (Maskva, Valstybinis istorijos muziejus, Muziejaus kolekcija, nr. 1054, ir A. Uvarovo kolekcija, nr. 252, XVI a. vidurio) atspindi iš esmės pertvarkytą ir papildytą antrosios Smaragdo redakcijos atmainą.
Trečioji Smaragdo redakcija susiformavo LDK žemėse, matyt, Kijevo metropolito Juoza­po II Soltano aplinkoje (1507–1521). Į ją įėjo apie 100 antrosios redakcijos pamokymų, kurie kalbos atžvilgiu nebuvo redaguoti. Pastovioji dalis susideda iš 526 skyrių, sugrupuotų pagal autorius į septynias dalis. Žinomi devyni tre­čiosios redakcijos nuorašai, seniausias iš jų yra LMAVB, F 19–240, XVI a. pirmojo ketvirčio. Trečiosios Smaragdo redakcijos sudarymui buvo panaudoti šventųjų gyvenimų tekstai ir pamo­kymai iš LDK teritorijoje paplitusios Sinaksaro atmainos, Simeono–Sviatoslavo Izbornikas, Pa­lėja, Panegirikas ir kt.
Muziejaus Smaragdo variantas, kuriam skirtas šis straipsnis, žinomas iš dviejų XVI a. vidurio nuorašų (Valstybinis istorijos muziejus, Muziejaus kolekcija, nr. 1054, ir A. Uvarovo kolekcija, nr. 252). Tai tarpinė raidos grandis tarp antrosios ir trečiosios Smaragdo redakcijų. Muziejaus Smaragdo variantą sudaro 202 nu­meruoti skyriai ir 2 nenumeruoti, iš kurių 144 skyriai kilo iš antrosios Smaragdo redakcijos (sk. 21–161, 180–183), o 60 yra paskolinti iš papildomų šaltinių (sk. 1–20, 161–179, 184–202). Antrosios redakcijos Smaragdas įėjo į muziejaus variantą su spragomis (praleisti sk. 2, 3, 5, 80, 81, 84, 105, 112, 118, 124, 126, 127, 131, 144–147, 151, 161, 164), bet skyrių išdėstymo tvarka iš esmės sutampa su antrąja redakcija (žr. priedą).
Papildomų skyrių šaltinių identifikacijos tyrimas parodė, kad 5 muziejaus varianto skyriai paskolinti iš serbiškosios Nomokanono redakci­jos (sk. 1, 2, 3, 4, 167), 9 skyriai kilo iš Sime­ono–Sviatoslavo Izborniko (sk. 186, 187, 189, nenumeruotas sk. tarp 189 ir 190, 190, 191, 192, 193), 12 skyrių paimta iš Aiškinamosios palėjos (sk. 168–179, „Dvylikos patriarchų tes­tamentai“), 14 skyrių priklauso Panegirikui (sk. 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 12, 15, 17, 18, 130, 162), daugiausia skolinių iš triodinio Panegiri­ko, tarp kurių verta paminėti homilijų ciklą Di­džiajai Savaitei ir Velykų dienai (sk. 7–13), taip pat aptikti 9 skoliniai iš Sinaksaro (sk. 16, 164, 196, 197, 198, 200, 201, 202 ir einantis po jos nenumeruotas). Muziejaus Smaragdo variante daugiausia pasiskolinta sinaksarinių gyveni­mų tekstų. Atrodo, kad sudarytojai panaudojo ne mažiau kaip du Sinaksaro nuorašus, nes sk. 164, 196, 197, 198, 200, 201, 202 ir einantis po jų nenumeruotas skyrius priklauso plačiajai Paprastojo sinaksaro redakcijai, o Vilniaus kan­kinių gyvenimo tekstas būdingas LDK sukurtai Kijevo Eiliuotojo sinaksaro atmainai. Vilniaus kankinių gyvenimo Rytų slavų redakcijos teksto buvimas muziejaus Smaragdo variante leidžia spėti, kad pastarasis sukurtas Kijevo metropoli­joje, nes šis Vilniaus kankinių gyvenimo varian­tas daugiausia buvo paplitęs LDK sinaksaruose ir šventųjų gyvenimų rinkiniuose.

7-35.pdf

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.