Straipsnyje nagrinėjama valstiečių skaitymo įpročių raida XVIII a. latvių apgyvendintuose Rusijos Baltijos provincijų Kuršo / Kuržemės ir Latvijos Livonijos / Vidžemės liuteronų regionuose. Analizuojant perėjimą nuo intensyvaus prie ekstensyvaus skaitymo būdo, taip pat nuo garsinio ir apeiginio prie tylaus ir privataus skaitymo, pateikiama įžvalga apie turimus statistikos šaltinius ir informaciją prenumeratos gavėjų sąrašuose bei nagrinėjami amžininkų pastebėjimai. Miesto ir vidurinės klasės atstovų skaitymo būdų kontekste aptariamos Baltijos vokiečių liuteronų dvasininkų Friedricho Bernhardo Blaufußo, Joachimo Baumanno, Christiano Davido Lenzo, Johanno Friedricho Casimiro Rosenbergerio, Alexanderio Johanno Stenderio išreikštos, taip pat Johanno Friedricho Steffenhageno publikuotos nuomonės apie latvių valstiečių skaitymo įpročius. Nors XVIII a. raštingų valstiečių skaičius buvo didelis – iki XIX a. pradžios Kuržemėje jis siekė trečdalį, o Livonijoje – du trečdalius, skaitymo motyvacija ir kasdieniai įpročiai skyrėsi, ir, nors ekstensyvus skaitymas populiarėjo, Baltijos jūros regiono kaimo visuomenė iki XIX a. 5-ojo dešimtmečio nebuvo patyrusi reiškinio, panašaus į Europos vidurinės klasės skaitymo revoliuciją. Straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas įvairių tipų skaitytojams, suskirstytiems pagal jų religinę grupę (hernhutiečiai ar Liuteronų Ortodoksų Bažnyčia), socialinę padėtį (skaitymo būdai skyrėsi atsižvelgiant į užsiėmimus kaimo vietovėse) arba kartą (vyresnioji karta buvo linkusi teikti pirmenybę garsiniam ir apeiginiam religiniam skaitymui, o jaunoji dažniau rinkosi tylų, privatų ir pasaulietišką skaitymą). Kolektyvinis knygų skaitymas buvo ištirtas atskleidžiant, kaip jis leido derinti knygų skaitymą su kita veikla bei atliko socializacijos funkciją. Turimi šaltiniai rodo, kad tylus skaitymas nepakeitė garsinio skaitymo, kaip ir ekstensyvus skaitymas nepakeitė intensyvaus, tačiau visi skaitymo būdai ir toliau egzistavo drauge kurdami vis įvairesnę ir turtingesnę skaitymo patirtį.