XVII–XVIII AMŽIAUS BIBLIOTEKŲ KATALOGAI IR TURTO INVENTORIAI KAIP ASMENINIŲ BIBLIOTEKŲ IR SKAITYMO TYRIMŲ ŠALTINIS
Pastaraisiais dešimtmečiais ypač išaugo tyrėjų susidomėnijas knygos socialiniu vaidmeniu visuomenėje. Knygos nuosavybė, knygų platinimas ir panauda – tai tos tyrimų sritys, kurios atkreipė dėmesį į tokius šaltinius kaip bibliotekų, knygynų ir aukcionų katalogai, taip pat knygų įrašai nuosavybės inventoriuose.
Straipsnio tikslas – išanalizuoti bibliotekų katalogų ir knygų, įrašytų turto nuosavybės inventoriuose, kaip Estijos skaitymo istorijos šaltinių panaudojimą. Keliami uždaviniai – apibūdinti ligi dabar pasiektus tyrimo rezultatus ir atkreipti dėmesį į aspektus, kurie būtini interpretuojant informacijos šaltnius. Analizė grindžiama moksline literatūra, šaltinių medžiagos leidiniais ir praktine bibliotekų darbo patirtimi.
Bibliotekų ir skaitymo draugijų katalogai Estijoje naudojami kaip knygų nuosavybės ir privačių bibliotekų studijų šaltiniai nuo XX a. 9 dešimtmečio. Talino Šv. Olafo bibliotekos du XVII a. rankraštiniai katalogai yra svarbus knygų paveldo studijų šaltinis. Kaip šaltinius, juos naudojo Robert, Reimo ir Valk-Falk. Informacija, kurią galima rasti katalogų įrašuose, yra skurdi, bet daugeliu atveju jos pakanka identifikuoti knygas pasitelkus tokias interaktyvias duomenų bazes kaip HPB, Vokietijos XVI ir XVII amžių leidinių bibliografija (VD16; VD17), Švedijos nacionalinės bibliografijos duomenų bazė LIBRIS ir kitas. Metrikų duomenys leidžia analizuoti rinkinio geografinius ir chronologinius bruožus ir daryti išvadas apie jo formavimosi laikotarpį ir būdus. Teminė analizė atskleidžia dovanotojų ir privačių bibliotekų savininkų intelektinius interesus. Tačiau dovanoto rinkinio pagrindu neįmanoma nustatyti tikrosios privačių bibliotekų apimties ir dydžio, rekonstruoti jų formavimosi proceso.
Antraštės, užregistruotos XVIII a. knygynų, bibliotekų ir skaitymo draugijų kataloguose, pateikia visai kitą skaitymo medžiagos vaizdą, palyginti su privačių rinkinių knygomis, registruotomis XVIII a. palikimo inventoriuose. Katalogai pateikia vertingos informacijos apžvalgai apie knygų rinkos teminį ir tipologinį turinį, taip pat knygų prekybos geografinių kontaktų aprėptį.
Nuo XX a. 8 deš. pabaigos ir 9 deš. pradžios istorikai naudojo nuosavybės inventorius ir testamentus kaip Modus Vivendi studijų šaltinius. Pullat inicijavo nuosavybės inventorių studijas Taline. Talino miesto archyvas turi turtingą inventorių rinkinį: daugiau kaip 370 – XVI a. inventorių, 500 – XVII a. ir 500 XVIII a. inventorių. Knygos nėra įtrauktos į visus inventorius, o jie patys nerodo viso miesto bendruomenės vaizdo, tiktai atspindi piliečių nuosavybę. Inventoriai registruoja objektus pagal temines grupes. Knygos dažniausiai įrašomos su grupine antrašte An Bücher (Knygos), An Büchern und Schrifften (Knygos ir raštai), An gedruckten Büchern (Spausdintos knygos). Paprastai knygos įrašomos pagal formatus, pradedant nuo folio. Įrašas apima autoriaus vardą ir trumpą antraštę. Leidimo vieta ir metai nenurodomi. Estijoje inventoriai buvo sudaromi vokiečių kalba, nes tai buvo oficiali viešųjų reikalų tvarkymo kalba. Knygos lotynų kalba aprašomos lotyniškai, o jei pasitaikydavo knygų kitomis kalbomis, tai kalbos dažnai nurodomos įrašuose. Daugelis knygų pažymimos inventoriuose tik bendru turinio apibūdinimu, kartais nurodomas tik knygų skaičius. Įrišimo apibūdinimas pasitaiko tik keliais atvejais, jei juose panaudoti brangieji metalai, kaip auksas ir sidabras, ar kokia nors ypatinga medžiaga. Knygų sąrašų apžvalga atskleidžia, kad XVII ir XVIII a. inventoriuose trūksta ar įrašyta tik nedaug tam tikrų leidinių tipų, kaip antai katekizmų, elementorių, kalendorių ar žurnalų. Tą patį galima pasakyti apie kasdienę XVIII a. literatūrą, kurią sudaro dauguma antraščių iš to laiko komercinių bibliotekų katalogų. Tokio tipo leidiniai nebuvo registruojami. Minėti bibliotekų katalogai ir knygų sąrašai inventoriuose įrodo, kad namuose turėta nemaža knygų ir netgi didesnių jų rinkinių, bet neatskleidžia, kokios knygos sudarė skaitymo pagrindą.