Pagrindinis straipsnio tikslas – atskleisti baltarusių knygos fenomeną aksiologinės koncepcijos kontekste, išsiaiškinti baltarusių knygos, kaip nacionalinės kultūros universumo, esmę. Straipsnyje svarstomas universumo principo taikymas knygai, kuri ne tik fiksuoja ir skleidžia kultūros pasiekimus, bet ir formuoja naujas kultūrines vertybes. Autorės nuomone, knyga, kaip kultūros universumas, sudaro objektyvią tikrųjų vertybių, egzistuojančių laike ir erdvėje, realybę, pati būdama vertybė.
Teorinės ir istorinės tyrimo, pagrįsto daugiausia baltarusių mokslininkų darbais, prielaidos padeda išplėtoti autorės teiginius, kad nacionalinės knygos vertė – tai nacionalinę kultūrą palaikančio minties ir jos vaizdinių kodo, susijusio su nacijos mentalitetu, kalba ir raštu, t. y. dvasine kultūra, išsaugojimas.
Išnagrinėjusi baltarusių knygos raidą ХI–XXI a., autorė prieina prie išvados, kad baltarusių knygos, kaip nacionalinės kultūros universumo, fiksuotų vertybių vieningą įvairovę sudaro raštas (kirilikos, lotynicos, arabų grafika), kalba (bažnytinė slavų, senoji baltarusių, lotynų, lenkų, baltarusių, rusų, žydų, tiurkų ir kt.), tekstų ir apiforminimo autorystė (rusėnai, lietuviai, baltarusiai). Visa tai leidžia knygos kultūros istoriją suvokti kaip dvasinės, materialios ir meninės kultūros pagrindą, parodant įvairių visuomenės (sociumo) vystymosi reiškinių priežasties ir pasekmės ryšius.