Nors knygotyra yra gana nauja mokslo sritis, jos pasaulinė istorija yra turtinga. Lenkijos knygotyros šaknys taip pat siekia XVIII amžiaus vidurį, kai pasirodė pirmieji spaudos istorijos ir bibliografijos darbų apmatai. Tačiau Joachimo Lelewelio, Dvejeto bibliografijos knygų autoriaus, pasiekimai nurodė kelią ištisai bibliotekininkų ir knygotyrininkų kartai. Pirmasis Lenkijos knygotyros teoretikas išleido savo darbus Vilniuje. Šiame universitetiniame mieste ilgus amžius egzistavo genius loci, pasireiškiantis tokių asmenybių kaip Adamas Łysakowskis, Tadeuszas Turkowskis (pravardžiuojamas Jerzy Czarneckiu), Ludwikas Abramowiczius ar Michałas Brensztejnas kūryboje.
Viena iš ryškiausių asmenybių, tarpukario laikotarpiu plėtojusi bibliotekininkystės ir knygos studijas, buvo A. Łysakowskis – Vilniaus universiteto viešosios bibliotekos vyriausiasis bibliotekininkas. Jo Dalykinis katalogas padarė revoliucinį perversmą dalykinimo tyrimuose Lenkijoje. Prisidėjęs prie Jano Ladislavo Živny Bibliografijos vadovo leidimo, A. Łysakowskis Lenkijoje išpopuliarino šiuolaikinės knygos studijas. Jis taip pat labai domėjosi regionine bibliografija ir spaudos statistika. Gyvendamas Vilniuje, A. Łysakowskis gilinosi į bibliotekininkų rengimo profesijos klausimus.
T. Turkowskis dažnai pabrėždavo, jog, be sostinės Krokuvos (vėliau Varšuvos), daugelį šimtmečių Vilnius buvo svarbiausias kultūros centras. Jis skatino domėjimąsi Vilniaus mokslo ir švietimo istorija, išleido monumentalų darbą Literatūros ir švietimo istorijos medžiaga Lietuvoje ir Rusijoje iš Józefo Zawadzkio leidyklos ir knygyno 1805–1865 m. archyvo Vilniuje. T. Turkowskis paskelbė straipsnių apie Vilniaus knygų prekybą ir Vilniaus knygas. Jis taip pat išvertė pirmiau minėtą Bibliografijos vadovą.
L. Abramowiczius buvo T. Wróblewskio bibliotekos administratorius. Jis turėjo turtingą su Lietuva ir Vilniumi susijusių spaudinių kolekciją, kurią atidavė viešai naudoti. Jo kolekcijos pagrindu Vilniuje buvo įsteigtas Ikonografijos muziejus. Ilgą laiką L. Abramowiczius rengė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regioninę bibliografiją. Jo veikalas Keturi Vilniaus spaudos šimtmečiai tebėra viena svarbiausių šios srities studijų.
Vilniaus bibliotekininkas M. Brensztejnas, nors ir stokojo oficialaus išsilavinimo, 1936 m. gavo Vilniaus universiteto honoris causa diplomą už nuopelnus mokslui. Jis išleido 400 darbų Lietuvos istorijos ir etnografijos klausimais ir daugiau kaip 20 darbų bibliografijos, knygos istorijos ir regiono bibliotekų klausimais, organizavo Vilniaus universiteto ir Vilniaus bibliotekų istorijos parodas.
Vilniaus universiteto viešoji biblioteka, Wróblewskių biblioteka, Meno ir mokslo draugija ar Lenkijosbibliotekininkų asociacijos Vilniaus ratelis buvo svarbiausi bibliologijos mokslinio gyvenimo centrai tarpukario laikotarpiu. Juose knygotyrininkai vykdė mokslinę ir profesinę veiklą. Jų veiklos dokumentai fiksuoja knygos kultūros istoriją Lietuvoje ir kaip tik tai leido šių centrų nariams ne tik dirbti bibliotekinį darbą, bet taip pat dalyvauti socialiniame ir moksliniame Vilniaus gyvenime. Gilindamiesi į įvairias knygotyros sferas, Vilniaus bibliotekininkai prisidėjo prie Lenkijos ir Lietuvos švietimo, mokslo ir kultūros plėtros.