Vilniaus knygrišių gildija
Šv. Jono g. 4, LT-01122 Vilnius
Straipsnyje siekiama apibrėžti prancūziškojo knygos įrišo tipą, jo ypatybes ir skiriamuosius bruožus, panagrinėti šios sąvokos genezę ir istoriografiją, aptikti šio įrišimo būdo taikymą ir paplitimą Lietuvoje. Šis itin sudėtingas ir tobulas įrišimo būdas, naudojamas visame pasaulyje, neretai laikomas knygrišystės amato etalonu ir siejamas tik su profesionaliąja knygrišyste bei bibliofilinę vertę turinčiais leidiniais. Nepaisant to, Lietuvoje jis nėra tyrinėtas. Ankstyviausi rasti (XIX a.) rašytiniai šaltiniai jį mini gana kukliai ir miglotai, vėlesniuose (tarpukario Lietuvos laikotarpio) šaltiniuose jau galime aptikti išsamesnių jo aprašymų, pateiktų dviejų to meto knygrišių, o šiandienos šaltiniai visai apie tai tyli. Straipsnyje gretinamos ir lyginamos knygrišystės amato tendencijos pasaulyje ir Lietuvoje, analizuojama užsienio mokyklų (daugiausia estų) įtaka šiuolaikinei Lietuvos knygrišystei, pagal technologijas ir uždavinius, santykį su tradicija ir knygos turiniu išskiriamos kelios šiuolaikinės rankų darbo knygrišystės kryptys. Tikimasi, jog straipsnis paskatins prancūziškojo įrišo sklaidą Lietuvoje, leis nubrėžti aiškesnę takoskyrą tarp įrišo vidaus struktūros ir išorinės apdailos bei atkreipti tyrėjų ir kūrėjų dėmesį į įrišo konstrukcijas, į meno ir amato koreliaciją, prancūziškojo įrišo reikšmę knygos kultūroje.