http://www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/issue/feed Knygotyra 2019-01-19T19:09:57+02:00 Domas Kaunas domas.kaunas@kf.vu.lt Open Journal Systems <p>Įkurtas 1961 m. Skirtas tarpdisciplininiams spausdintinių ir skaitmeninių leidinių tyrimams, apimantiems knygos ir periodikos istoriją, istoriografiją ir kultūrą, tradicinę ir skaitmeninę leidybą, skaitymo, rašytinių medijų komunikacijos, spausdintinio ir rankraštinio paveldo problemas. Registruotas Scopus nuo 2018 m.</p> http://www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/article/view/12251 Mažos ir vidutinės knygų leidyklos šiuolaikinėje Lietuvos knygų leidybos struktūroje 2019-01-10T13:48:55+02:00 Remigijus Misiūnas remigijus.misiunas@kf.vu.lt <p><span style="font-size: 9.0pt; line-height: 107%; font-family: 'Verdana','sans-serif'; color: black; background: white;">[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</span></p> <p><span style="font-size: 9.0pt; line-height: 107%; font-family: 'Verdana','sans-serif'; color: black; background: white;">Straipsnis rengtas atsižvelgiant į klaidingus teiginius apie šiandieninę Lietuvos knygų leidybos situaciją, ypač mažų ir vidutinių leidyklų, kurios pasirinktos straipsnio objektu, veiklą. Remiantis negausiais moksliniais tyrimais, žiniasklaidos publikacijomis, įvairiais statistiniais šaltiniais, paties autoriaus knygų leidybos situacijos stebėsena ir bendravimu su leidyklų vadovais, analizuojama mažų ir vidutinių leidyklų veiklos specifika. Straipsnyje mėginama apsibrėžti, kas patenka į Lietuvos mažų ir vidutinių leidyklų sudėtį, ir atlikti jų statistinę analizę įvairiais pjūviais. Taip pat daug dėmesio skiriama tokiems klausimams kaip valstybės paramos vieta šių leidyklų veikloje, mažų ir vidutinių leidyklų išleistų knygų platinimas; analizuojama, ar informacinių technologijų plėtra suteikė naujų galimybių Lietuvos mažų ir vidutinių leidyklų veiklai.</span></p> 2018-12-19T00:00:00+02:00 Autorinės teisės (c) 2018 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/article/view/12252 Muziejų leidybinė veikla Estijoje: leidiniai ir procesai (2011 ‒ 2015 m.) 2019-01-19T19:09:57+02:00 Aile Möldre aile@tlu.ee Liivi Tuuling liivi@viimsiraamatukogu.ee <p>[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]</p> <p>The article introduces the study of museum publishing in Estonia in 2011‒2015 that aims at establishing the production trends and the characteristic features of the publishing process. Production data was gathered from the Estonian national bibliography database, information about the organisation of the publishing process was collected via interviews and a survey. The data collection identified 467 non-periodical and7 periodical publications, including mainly printed books (catalogues, museum guides, conference collections, etc.), dominated by scholarly content and art books. E-books were mainly represented by relatively few publications of educational materials and scholarly texts, issued both on paper and in pdf format. The first stages of the publishing process (writing and editing) as well as distribution are usually done in-house in all the studied museums. The larger museum publishers also handle the design and layout themselves whereas the smaller museums use outsourcing. Translation and printing is usually outsourced by all museums. Making their future plans, the museums consider wider use of print on demand as well as strengthening of marketing activities.</p> 2018-12-19T00:00:00+02:00 Autorinės teisės (c) 2018 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/article/view/12253 Oro uostų žurnalų, kaip turinio rinkodarai skirtos leidybinės spaudos, specifiškumas: vaidmenys, funkcijos ir tyrimų priemonės 2019-01-19T19:09:51+02:00 Sławomir Gawroński sgawronski@wsiz.rzeszow.pl Paweł Piątkiewicz ppiat@prz.edu.pl <p>[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]</p> <p>Straipsnyje nagrinėjamas palyginti naujas, tačiau Lenkijoje dinamiškai besivystantis reiškinys – oro uostų spausdintiniai leidiniai. Autorių susidomėjimą šia leidybos forma visų pirma sukėlė tam tikras naujoviškumas, susijęs su šia oro uostų veikla. Galėtų atrodyti, kad tradicinės spaudos nuosmukio laikais projektai, skirti nemokamų spausdintų žurnalų leidybai, turėtų žlugti. Vis dėlto daugelis oro uostų sėkmingai kuria ir leidžia savo žurnalus, tobulindami jų turinį ir spausdinimo kokybę. Kitas veiksnys, paskatinęs autorių susidomėjimą šia spaudos rinkos dalimi, yra dviprasmiškas šių žurnalų žanro ir funkcijos pobūdis. Dažniausiai jie panašūs į informacijai ir pramogoms skirtą spaudą, tačiau jie taip pat akivaizdžiai atlieka ir reklaminį vaidmenį. Būtent dėl šios priežasties jie turėtų būti laikomi rinkodaros komunikacijos priemone. Šis dviprasmiškumas verčia susimąstyti, kas iš tikrųjų yra oro uostų žurnalai – spaudos leidybos reiškinys ar netiesioginis rinkodaros įtakos įrankis? Šio straipsnio tikslas – atsakyti į nurodytą tyrimo klausimą. Taikomi metodai apima ne tik literatūros apžvalgą ir dokumentų bei duomenų tyrimą, bet ir rinkos analizę bei vieną iš pagrindinių spaudos tyrimų priemonių – turinio analizę. Autoriai aptarė tokius veiksnius kaip oro uostų spausdintinių leidinių, įskaitant ir Lenkijos rinką, raidos sąlygos; oro uostų žurnalų charakteristikos, pagal kurias jie galėtų būti priskirti turinio rinkodarai skirtų leidinių (angl. custom publishing) grupei; oro uostų spausdintinių leidinių funkcijos ir jos vaidmuo socialinėje komunikacijoje. Kadangi literatūra šia tema yra vis dar negausi, autoriai dažniausiai naudojosi šaltiniais, susijusiais su turinio rinkodarai skirta leidyba, ir savo pačių leidiniais, kuriuose skelbiami iki šiol atliktų tyrimų rezultatai.</p> 2018-12-19T00:00:00+02:00 Autorinės teisės (c) 2018 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/article/view/12254 Adamo Honory’io Kirkoro knygų leidyba lietuvių kalba Rusijos imperijos įvesto lietuviškosios spaudos draudimo laikais 2019-01-19T19:09:42+02:00 Domas Kaunas domas.kaunas@kf.vu.lt <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Adamo Honory’io Kirkoro istoriografijos ištakos yra Michało Eustachy’io Brenszteino faktografinio pobūdžio monografija lenkų kalba „Adamas Honory Kirkoras. Vilniaus leidėjas, redaktorius ir spaustuvininkas 1834–1867 metais“ („Adam Honory Kirkor. Wydawca, redaktor i właściciel drukarni w Wilnie od roku 1834 do 1867“. Wilno, 1930). Dabartiniu metu šio asmens tyrimai pasižymi svarbiu įdirbiu ir išsišakojo į lenkiškąją, lietuviškąją bei baltarusiškąją kryptis. Lietuviškąją kryptį nulėmė Kirkoro liberalios, kompromisinės, pasikeitusioms istorinės Lietuvos tęstinumo aplinkybėms atliepiančios patriotinės pažiūros, imperinės Rusijos režimo užimtoje Abiejų Tautų Respublikoje apribotos mokslo tiriamosios ir kultūrinės veiklos galimybės. Lietuvių tyrėjų Redos Griškaitės, Antano Kulakausko, Pavelo Lavrineco, Juozo Maceikos, Zitos Medišauskienės, Vytauto Merkio, Dariaus Staliūno ir kitų autorių tiriamieji ir mokslo pažintiniai veikalai dažniausiai analizuoja Kirkoro laikyseną lietuvių tautinio atgimimo epochoje ir santykius su šio sąjūdžio dalyviais. Autoriaus teikiamame straipsnyje tyrimas orientuotas į trijų Kirkoro veikalų („Великiй князъ Витовтъ“, publikuotas knygoje „Черты изъ исторiи и жизни литовскаго народа“. Вилъно, 1854; „Przewodnik po Wilnie i jego okolicach“. Wilno, 1880; „Groby wielkoksiążęce i królewskie w Wilnie“. Warszazwa, 1882) adaptaciją ir vertimus į lietuvių kalbą ir jų publikavimą Mažojoje Lietuvoje imperinei Rusijai uždraudus lietuviškąją spaudą tradiciniu lotyniškuoju raidynu Didžiojoje Lietuvoje bei autoriaus ryšius su „Auszros“ laikraščio leidėjais. Tyrimo šaltiniai yra Kirkoro knygos, archyviniai ir publikuoti dokumentai, kelių kartų knygotyrininkų sukaupti bibliografiniai duomenys. Darbe taip pat remiamasi tyrimo de visu metodu autoriaus užfiksuotais Kirkoro knygų leidybos kultūros vertinimais. Grindžiama įžvalga, kad XIX amžiaus lietuvių visuomenės užsakymas Kirkoro knygoms buvo užprogramuotas. Jų adaptyvių vertimų į lietuvių kalbą leidyba Tilžėje ir Bitėnuose spartino Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių integraciją, senosios ir naujosios Lietuvos gyventojų pilietinį suartėjimą, ugdė istorinę ir tautinę savivoką, kultūros pažangą.</p> 2018-12-19T00:00:00+02:00 Autorinės teisės (c) 2018 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/article/view/12255 Knygos muziejus: kai kurie probleminiai teoriniai ir istoriniai aspektai 2019-01-19T19:09:33+02:00 Alma Braziūnienė alma.braziuniene@kf.vu.lt <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Straipsnyje svarstomi probleminiai teoriniai knygos muziejų aspektai (jų funkcijos, rūšys, specifika kitų muziejų kontekste, panašumai ir skirtumai lyginant su bibliotekų dokumentinio paveldo padaliniais), nagrinėjami knygos muziejų steigties, raidos, registracijos, paplitimo Europoje XX a. antrojoje pusėje klausimai. Išsiaiškinta, kad nors knygos muziejaus ir bibliotekų specialiųjų padalinių (Retų spaudinių, Rankraščių skyrių) funkcijos labai panašios arba net sutampa (saugoti, tirti, aktualinti dokumentinį paveldą) ir skirtis tarp šių institucijų yra minimali, funkcijų reikšmingumo lygis yra knygos muziejaus ir bibliotekų paveldo skyrių skiriamasis požymis. Knygos muziejų raidai nustatyti buvo išanalizuotas istoriografiniu požiūriu vertingas 1987 m. paskelbtas „Knygos ir knygininkystės muziejų sąvadas“, jame pateikta informacija apie universaliuosius Europos knygos muziejus lyginta su šiandienos situacija. Prieita prie išvados, kad susidomėjimas knygos muziejais XX a. antrojoje pusėje buvo dėsningas to meto knygotyros raidos rezultatas. Knygos muziejų steigties sparta XX a. 7–9-ajame dešimtmečiais buvo tiesiogiai susijusi su to meto knygotyros, kaip perspektyvios mokslo disciplinos, suaktyvėjimu Europos ir pasaulio moksle. Iš dešimties tuomet Europoje veikusių universaliųjų knygos muziejų šiuo metu tokie tėra tik penki, kiti arba buvo uždaryti,arba savo veiklą susiaurino, keitė savo profilį. Kai kurie liko itin tradicinio akademinio pobūdžio, jų padėtis šiandienos moderniosios muziejininkystės kontekste, kai visas dėmesys telkiamas į lankytoją, o ne į pačius muziejinius objektus, problemiška.</p> 2018-12-19T00:00:00+02:00 Autorinės teisės (c) 2018 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/article/view/12258 Žydų muziejus Vilniuje: pirmieji bandymai įprasminti trauminę patirtį ir skatinti tvarią atmintį 2019-01-19T19:09:26+02:00 Neringa Latvytė-Gustaitienė neringa.latvyte-gustaitiene@kf.stud.vu.lt <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Žydų muziejus Vilniuje, įkurtas 1944 m. rudenį Holokaustą išgyvenusiųjų pastangomis ir jų vadintas „mūsų Luvru“, užėmė ypatingą vietą kolektyvinėje litvakų atmintyje. Tai buvo pirmasis ir unikalus bandymas Rytų Europoje pristatyti nacių ir vietinių kolaborantų vykdytą masinį žydų naikinimą kulkomis ir nacių koncentracijos stovyklų dujų kamerose, kultūrinių ir dvasinių vertybių grobstymą bei išgyvenusiųjų pastangas surinkti ir išsaugoti žydiško paveldo likučius. Muziejus buvo tas savotiškas genius loci – gyva, tiek materialiai, tiek mentališkai įprasminta bendruomenės dalis, kelianti emocijas, teikianti savotišką saugumo jausmą ir skatinanti dialogą. Deja, sovietinė valdžia, neįžvelgusi muziejaus unikalumo ir neįvertinusi jo veiklos svarbos, antisemitinės kampanijos įkarštyje 1949 m. birželį šią atminties instituciją uždarė, o sukauptus rinkinius ir eksponatus išdalijo Lietuvos muziejams ir archyvams, bibliotekoms. Taip žydų istorija, kultūra ir tradicijos, masinio žydų naikinimo tema buvo nustumta į istorijos užribį 40-čiai metų. (De)koduojama dvigubos atminties standartais buvo palaikoma vadinamoji virtuvinių bendruomenių kontratmintis ar gana nykiai viešumoje pasirodanti perdirbta atmintis kaip atsvara hegemoniniam naratyvui. Būtent veikiant pastarajai, 1989 m. rugsėjį buvo atkurtas Lietuvos valstybinis žydų muziejus, kurio pirmoji paroda „Katastrofa“ buvo vienintelė Holokausto paroda buvusiose sovietinio bloko šalyse. Vėliau įgavusi atskiro muziejaus filialo, pavadinto Holokausto ekspozicija, statusą, 2010 m. renovuota, tačiau išlaikiusi pokarinio Žydų muziejaus parodos gaires, ji sulaukia didelio lankytojų dėmesio ir skatina tvarią atmintį.</p> 2018-12-19T00:00:00+02:00 Autorinės teisės (c) 2018 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/article/view/12259 Teodoro Lepnerio apybraižos „Prūsų lietuvis“ citatos Simono Daukanto veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ 2019-01-19T19:09:18+02:00 Roma Bončkutė romabonckute@gmail.com <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Straipsnyje analizuojamos Teodoro Lepnerio (Theodorus Lepner, 1633–1691) etnografinės apybraižos „Der Preuſche Littauer“ (1744; „Prūsų lietuvis“) citatos ir nuorodos Simono Daukanto veikale „BUDĄ Senowęs–Lëtuwiû Kalnienû ir Ƶámajtiû“ („Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“). Tiriama S. Daukanto pažinties su „Prūsų lietuvio“ tekstu raida. Aptariamas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugomas S. Daukanto rankraštis „Marguminai“ ir jame esančios T. Lepnerio knygos citatos, t. y. citatų išrašų istorija, datavimas, turinys. Nagrinėjamas istoriko darbo su šaltiniais pobūdis. Straipsnyje analizuojama 31 nuoroda, citavimo ypatumai ir citatų turinys. Manoma, kad S. Daukantas, turėdamas remtis veikalu, kur Prūsijos kunigaikštystės lietuvis pavaizduotas kaip marginalios mažumos atstovas, keistas sarkazmo vertas objektas, a priori pasirinko faktų reinterpretacijos kelią. Iš subjekto pozicijos ėmęsis aprašyti lietuvių būdą, praeitį, S. Daukantas atliko šaltinio istorinį revizionizmą. T. Lepnerio teksto revizionizmas lėmė citavimo pobūdį: vyrauja parafrazės, laisvas autoriaus minčių persakymas, šaltinio duomenų koreliacijos ir priežastingumo keitimas. Išvadose apibendrinamos S. Daukanto veikale esančios sąsajos su T. Lepnerio tekstu. Nustatyta, kad S. Daukantas gana tiksliai pakartoja šaltinio tekstą ir pateikia tikslią nuorodą 17 kartų. 8 kartus istorikas nurodo klaidingai: nei turinio, nei puslapių požiūriu nėra atitikimo. 6 nuorodų turinys yra imtas iš šaltinio, bet netiksliai pateikti skyrių ir puslapių numeriai.</p> 2018-12-19T00:00:00+02:00 Autorinės teisės (c) 2018 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/article/view/12260 Martyno Liudviko Rėzos lietuviška biblija (1816) – evangelikų liuteronų ir Moravijos bažnyčių solidarumo liudijimas 2019-01-19T19:09:10+02:00 Inga Strungytė-Liugienė inga.strungyte@lki.lt <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Straipsnyje teikiamo tyrimo tikslas yra ištirti Moravijos bažnyčios ir Evangelikų liuteronų bažnyčios narių bendradarbiavimą rengiant ir platinant lietuvišką Bibliją. Dingstį atlikti tyrimą davė Hernhuto (Saksonijos žemė, rytų Vokietija) jungtiniame archyve (Unitätsarchiv) rastas lietuviškos Biblijos, spausdintos 1816 m. Karaliaučiuje Heinricho Degeno spaustuvėje, egzempliorius. Šio egzemplioriaus avantitule paliktas donacinis Christiano Friedricho Cunowo (1751–1829), Moravijos bažnyčios pamokslininko, Karaliaučiaus Brolių asociacijos vadovo įrašas, kuris paskatino sukaupti daugiau žinių apie šį asmenį ir ištirti, kaip jo veikla ir pareigos susijusios su 1810 m. oficialiai įsteigta Karaliaučiaus Biblijos draugija, kurios pagrindinis tikslas – rūpintis lietuviškos Biblijos vertimo, leidybos ir platinimo reikalais.</p> 2018-12-19T00:00:00+02:00 Autorinės teisės (c) 2018 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/article/view/12262 Latvijos žydų knygų keliai Antrojo Pasaulinio karo metu 2019-01-19T19:08:57+02:00 Jana Dreimane Jana.Dreimane@lnb.lv <p>[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]</p> <p>Žydai buvo viena iš aktyviausių etninių grupių nepriklausomoje Latvijos Respublikoje. Jie buvo susibūrę į daugiau nei šimtą draugijų, užsiimančių švietimo, socialinės rūpybos, sporto ir atskirų profesijų interesų gynimo klausimais. Beveik kiekviename didesniame ir mažesniame mieste (net ir keliose parapijose) veikė sinagoga, t. y. žydų maldos namai. Žydų draugijos ir mokyklos buvo sukaupusios literatūros kolekcijas jidiš ir hebrajų kalbomis. Didžiausią biblioteką turėjo Rygos žydų švietimo draugija – jos fonduose 1930 m. buvo sukaupta daugiau nei 13 000 knygų.</p> <p>Masinis žydams priklausiusių knygų kolekcijų perkėlimas prasidėjo pirmaisiais sovietinės okupacijos metais (1940–1941 m.), uždarius visas draugijas ir privačias mokyklas bei nacionalizavus įmones. Teisinė spauda, knygos ir kita naujajam režimui nepriimtina Latvijos Respublikoje išleista literatūra turėjo būti pašalinta iš žydų bibliotekų ir knygynų bei paversta makulatūra.</p> <p>Kai Latvijoje įsigaliojo nacių režimas (1941–1945 m.), visos žydų knygų kolekcijos, įskaitant ir privačias, kaip priešingos nacių pasaulėžiūrai, buvo konfiskuotos, surinktos ir surūšiuotos. Neutralūs spaudiniai, kurių autoriai, leidėjai ar redaktoriai – ne žydai, buvo dosniai dovanojami mokykloms, kareivinėms, ligoninėms, mokslinių tyrimų institutams ir bibliotekoms. Visų darbų, kurių autoriai – žydai, buvo paliekamos tik kelios kopijos – tiek, kiek jų reikėjo nacių institucijoms (daugiausia Žydų klausimo tyrimo institutui Frankfurte prie Maino ir Rosenbergo Rytų bibliotekai) ir tam tikroms kitoms bibliotekoms, įskaitant Žemės biblioteką Rygoje. Perteklinės kopijos buvo likviduojamos, o bendras nacių planas buvo išrauti su šaknimis žydų literatūrą išviso okupuoto rytinio regiono.</p> <p>Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, toliau buvo dalijamos nacių užgrobtos ir kitur perkeltos žydų kolekcijos. Sovietų kariuomenės taryba didžiąją Rosenbergo Rytų bibliotekos dalį perkėlė į Minską ir perdavė ją didžiausioms Baltarusijos mokslinėms bibliotekoms. Kadangi visa žydų bendruomenė Latvijoje buvo išnaikinta Holokausto metu, pagal susitarimo memorandumą, kurį pasirašė JAV karinė vyriausybė okupuotai Vokietijai, Žydų turto restitucijos ir Žydų kultūros atkūrimo organizacijos, literatūra, priklausanti Žydų klausimo tyrimo instituto bibliotekai, buvo išdalyta įvairioms bibliotekoms, universitetams, religinėms organizacijoms Izraelyje, JAV ir kitose šalyse. Nors visos šios knygos turėjo būti pažymėtos „Žydų kultūros atkūrimo“ ekslibrisu, daugelis bibliotekų šio reikalavimo nesilaikė. Dėl šios priežasties sudėtinga nustatyti šių knygų nuosavybę.</p> <p>Antrasis pasaulinis karas ir okupaciniai režimai visiškai pakeitė Latvijos bibliotekų tinklą ir struktūrą. Dėl bibliotekų perkėlimo, cenzūros ir niokojančių karo veiksmų buvo prarasta daug istorinių kolekcijų, įskaitant ir Latvijos žydų sukauptas kolekcijas.</p> 2018-12-19T00:00:00+02:00 Autorinės teisės (c) 2018 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/article/view/12263 Knygotyrininkas Nojus Feigelmanas (1918–2002) 2019-01-19T19:08:49+02:00 Dovydas Mozūras dovydas.mozuras@gmail.com <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Nojus Feigelmanas – bibliografas, bibliotekininkas, daug nuveikęs Lietuvos kultūros istorijai. Tikslinga ir nuosekli su knyga susijusi viso gyvenimo veikla pelnė jam knygotyrininko statusą. Jis gimė Panevėžyje 1918 m. vasario 8 d., 1931–1936 m. mokėsi privačioje Panevėžio žydų gimnazijoje, 1936–1940 m. studijavo geodeziją Vytauto Didžiojo universitete, bet jo baigti nespėjo: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo pašauktas į kariuomenę. 1959 m. neakivaizdžiai baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1950–1990 m. dirbo Vilniaus universiteto bibliotekoje: pradėjęs bibliografu, daugiau kaip tris dešimtmečius vadovavo Retų spaudinių skyriui. Mirė 2002 m. rugsėjo 7 d. Aškelono mieste Izraelyje, į kurį persikėlė 1990 m. Lietuvos knygotyros raidai itin reikšmingi N. Feigelmano sudaryti spausdintiniai katalogai: „Senoji lietuviška knyga Vilniaus universitete“ (1959), „Lietuvos inkunabulai“ (1975), „Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai“ (2003, paskelbta po mirties, parengta bendraautorių). Jis taip pat yra publikavęs tris dešimtis mokslinių straipsnių, rengęs mokslines parodas, kultūrines laidas televizijoje. Straipsnyje, remiantis naujais archyviniais šaltiniais, atskleidžiamas N. Feigelmano kelias knygotyros link, jo veiklos svarba Lietuvos knygotyros raidai, išskiriami esminiai asmenybės formavimuisi įtakos turėję veiksniai, bibliotekininko profesijos pasirinkimas, atvedęs į knygotyrą, tiriami N. Feigelmano sudaryti katalogai, jo parašyti straipsniai. Daroma išvada, kad nuo pradinėje mokykloje skaitytos Toros, gimnazijoje vykusių knygų parodų ir mugių, mokslinės Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos ir karinių bibliotekėlių iki pat darbo mokslinėje Vilniaus universiteto bibliotekoje ir net emigravus į Izraelį – visą ilgą gyvenimo kelią N. Feigelmaną lydėjo knyga.</p> <p>&nbsp;</p> 2018-12-19T00:00:00+02:00 Autorinės teisės (c) 2018 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press