Straipsnyje nagrinėjama 1735 m. Biblijos leksika 1747 m. Karaliaučiuje išspausdintame Pilypo Ruigio lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyne „Littauisch-Deutsches und Deutsch–Littauisches Lexicon“. Kad sudarydamas žodyną Ruigys rėmėsi Šventuoju raštu, pirmiausia žinoma iš žodyno pavadinimo. Pratarmėje taip pat pabrėžiama, kad rašant šį leksikografinį darbą stengtasi iš lietuviškos Biblijos išrinkti kuo daugiau lietuviškų žodžių sinonimų. Kurie būtent Biblijos žodžiai ar žodžių junginiai yra patekę į žodyną, padeda nustatyti prie lietuvių kalbos žodžių ar žodžių junginių pateikiamos tikslios Biblijos vietų nuorodos. Iki šiol statistinė ir tekstologinė analizė, atskleidžianti rėmimosi Biblija mastą ir pobūdį Ruigio žodyne, nebuvo atlikta. Biblijos eilučių ir konkrečių vietų analizė parodė, kad Ruigys daugiausiai rėmėsi Biblija ieškodamas tinkamų vokiečių kalbos žodžių ar junginių vertimo variantų, taip pat Biblija buvo vienas iš vokiečių–lietuvių kalbos dalių registro (vokiškų lemų) plėtimo šaltinių. Daugiausia Biblijos vieta nurodoma prie vienanarių atitikmenų arba tokių dvinarių (retai – trinarių) junginių, kurie reiškia kokią nors realiją, t. y. įvardija asmenį, daiktą, reiškinį, dažnai susijusį su bažnyčios apeigomis. Ilgesnių Biblijos citatų pateko nedaug. Apie 3500 žodžių ir žodžių junginių imta iš Senojo Testamento, apie 650 – iš Naujojo Testamento. Daugiausia remtasi Pradžios knyga (per 350 kartų), per 200 pavyzdžių pateko iš Išėjimo, Psalmyno, Izaijaus ir Jobo knygų. Iš Naujojo Testamento daugiausiai cituojama Evangelija pagal Matą.