Semantinės ir struktūrinės modalumo raiškos priemonių ypatybės senuosiuose (XVI A.) lietuvių kalbos raštuose
Straipsnyje aprašomos ir analizuojamos modalumo raiškos priemonės senuosiuose XVI a. lietuvių kalbos tekstuose. Iki šiol tyrimo, skirto modalumo raiškos priemonių vartosenos ir apskritai modalumo sistemos ypatumams senuosiuose lietuvių kalbos raštuose aptarti, nebuvo. Iš diachroninės perspektyvos modaliniai vienetai gausiai ir plačiai tirti įvairiose kalbose, pavyzdžiui, germanų, slavų (žr. Bybee et al. 1994; Hansen 2004; Krug 2000; Plungian & van der Auwera 1998; Sweetser 1990; Traugott 1989, 2006; Traugott & Dasher 2002 ir kt.). Daugelio tyrėjų sutarta dėl universalumo hipotezės, kad pirmiau randasi neepisteminiai modaliniai vienetai (arba reikšmės), o ilgainiui atsiranda ir episteminiai. Negana to, modalinių vienetų raida sietina su subjektifikacijos procesu: teigiama, kad, plėtojantis modalinėms reikšmėms, randasi vis subjektyvesnės reikšmės, t.y. iš deontinių atsiranda episteminės reikšmės ir pan. (plg. Hansen 2004, 254 ir kt.). Tiesa, ilgainiui šia vienakryptiškumo hipoteze suabejota (plg. Narrog 2012). Kalbėti apie episteminių ir neepisteminių reikšmių egzistavimą bei santykį ankstyvuoju lietuvių kalbos etapu keblu, nes nėra detalių duomenų apie modalumo sistemą senuosiuose lietuvių kalbos tekstuose. Straipsnio tikslas – aprašyti ir, kiek įmanoma, susisteminti modalumo raiškos priemones pasirinktuose senuosiuose XVI a. lietuvių kalbos tekstuose.