Romaldas Rubikas, Paulius Gradauskas, Diana Samiatina
Kauno medicinos universiteto Torakalinės chirurgijos klinika,
Eivenių g. 2, Kaunas, LT-50009
El. paštas: romaldasr@email.lt
Įvadas / tikslas
Ryklės ir stemplės sandūros užpakalinėje sienoje virš ryklės apatinio sutraukiamojo raumens, musculus constrictor pharyngis inferior, atsiradęs gleivinės maišelis vadinamas faringoezofaginiu arba Cenkerio (vok. Zenker) divertikulu. Pagrindinė jo atsiradimo priežastis yra stemplės viršutinį rauką (angl. upper esophageal sphincter) sudarančių raumenų veiklos, maistui slenkant rykle, koordinacijos sutrikimas. Dažniausiai vartojami du šios ligos chirurginio gydymo metodai – divertikulo rezekcija ir viršutinio stemplės rauko įpjova su divertikulo fiksacija vertikalioje padėtyje. Retrospektyvaus tyrimo tikslas – ištirti ankstyvuosius pooperacinius rezultatus, įvertinti klinikoje vartotų faringoezofaginio divertikulo chirurginio gydymo metodų pranašumus ir trūkumus.
Pacientai ir metodai
Nuo 1990 iki 2004 metų nuo faringoezofaginio divertikulo operuoti 58 ligoniai. Divertikulo rezekcija atlikta 43, o stemplės viršutinio rauko įpjova ir divertikulo fiksacija – 15 ligonių. Duomenys surinkti iš ligos istorijų.
Rezultatai
Po divertikulo rezekcijos gydymo trukmė (10,6 ± 4,6 dienos) buvo statistiškai reikšmingai (p = 0,004) ilgesnė negu po stemplės viršutinio rauko įpjovos bei divertikulo fiksacijos (6,3 ± 1,6 dienos). Po divertikulo rezekcijos dviem (4,6%) ligoniams susidarė stemplės fistulė. Viena ligonė (2,3%) nuo šios komplikacijos mirė. Po stemplės viršutinio rauko įpjovos ir divertikulo fiksacijos sunkių pooperacinių komplikacijų nebuvo.
Išvada
Stemplės viršutinio rauko įpjova ir divertikulo fiksacija yra sudėtingesnė operacija, palyginti su rezekcija, tačiau dėl reikšmingų pranašumų laikytina pagrindiniu šios ligos chirurginio gydymo metodu.
Reikšminiai žodžiai: faringoezofaginis (Cenkerio) divertikulas, rezekcija, fiksacija, stemplės viršutinis raukas, įpjova
Surgical treatment of pharyngoesophageal (Zenker) diverticula
Romaldas Rubikas, Paulius Gradauskas, Diana Samiatina
Background / Objective
Pharyngoesophageal (Zenker) diverticulum is a mucosal pouch presenting posterolateral to the hypopharynx just above the level of the cricopharyngeal muscle, i. e. in the main part of the upper esophageal sphincter. The primary pathway in the pathogenesis of Zenker diverticulum appears to be failure of coordinated relaxation of the upper esophageal sphincter at the time a food bolus reaches that position in the hypopharynx. Surgical care of this disease involves mainly two methods: resection of the diverticulum and myotomy of the cricopharyngeal with esophageal muscles combined with diverticulum suspension to the prevertebral fascia or posterior wall of the pharynx. The aim of this retrospective study was to analyse postoperative results and reveal advantages and disadvantages of both these methods.
Patients and methods
From 1990 to 2004, 58 patients were operated on due to Zenker diverticulum. Resection of the diverticulum, myotomy and diverticulum suspension were performed for 43 and 15 patients, respectively. Perioperative data were collected from case reports.
Results
Hospital stay was shorter (p = 0.004) in patients who underwent myotomy and diverticulum suspension than in those who had resection of the diverticulum (10.8 ± 4.6 days versus 6.3 ± 1.6 days). Esophageal fistula occurred in two (4.6%) cases after resection of the diverticulum. This complication caused one (2.3%) patient death. There were no severe postoperative complications following myotomy and diverticulum suspension.
Conclusion
Myotomy and diverticulum suspension is technically more complicated than its resection. However, myotomy and diverticulum suspension have significant clinical advantages and, therefore, should be recommended as the main method for the surgical care of Zenker diverticulum.
Keywords: pharyngoesophageal (Zenker) diverticulum, resection, suspension, upper esophageal sphincter, myotomy