Metodinė mokykla istoriografijoje: samprata, teoriniai pagrindai ir sąryšiai su Lietuva
Istoriografinės paradigmos – tai tik vienas iš galimų istoriografijos raidą aiškinančių modelių, tik, ko gero, stambiausi dariniai istoriografijos raidoje. Tačiau tam tikrai konkrečiai istoriografijos tradicijai analizuoti reikia taikyti ir kitas istoriografijos raidos artikuliacijas bei aiškinimo būdus. Istoriografijos istorikai kalba apie mokyklas, kryptis, sroves ir panašias tiek idėjinius, tiek socialinius raidos momentus apimančias kategorijas, kurios savo apimtimi yra savotiškos tarpinės istoriografijos raidos grandys tarp istoriografinių paradigmų ir atskirų istorikų veiklos. Lietuvoje vykdomų istoriografinių tyrimų visumoje įvairios istoriografinės mokyklos dažnai lieka akademinių interesų užribyje. Šiuo straipsniu atkreipiamas dėmesys į Trečiosios Prancūzijos Respublikos (Troisième République, 1870–1940) metais Prancūzijos istorijos moksle dominavusią istoriografinę mokyklą. Nagrinėjamos Metodinės mokyklos (École Méthodique) ištakos, vadinamasis metodinis posūkis istoriografijoje, išryškinami kanoniniai mokyklą fundavę ir jos pobūdį formavę tekstai, istorijos metodologijos supratimo svarbiausios nuostatos ir principai. Pasitelkus idėjų istorijos ir istoriografijos studijų teikiamas galimybes, analizuojama tos mokyklos samprata ir teorinės nuostatos. Siekiant konceptualesnio žvilgsnio įdėmiau pažiūrima, kaip Trečiosios Respublikos istoriografinės tradicijos yra analizuojamos šiandienėje istoriografijos istorijoje. Straipsnio lituanistinį aktualumą grindžia sąryšių ir paralelių identifikavimas, prancūziškosios Metodinės mokyklos veiklos atgarsių paieška besiformuojančioje lietuviškojoje istoriografinėje tradicijoje.