ŽEMĖS ŪKIO KOOPERACIJA IR LIETUVOS EKONOMINĖ PAŽANGA XX AMŽIAUS TREČIAME DEŠIMTMETYJE

Zenonas Butkus, Andrius Grodis

Santrauka


Straipsnyje nagrinėjamas kooperacijos sąjūdžio indėlis skatinant bendrą Lietuvos ūkio pažangą pirmame Nepriklausomybės dešimtmetyje. Smulkiųjų žemės ūkio gamintojų telkimasis į ko­operatyvus visuotinio nepritekliaus sąlygomis regėtas kaip optimalus kelias pertvarkyti karo ir okupa­cijų nualintą šalies agrarinį sektorių. Nuolatinis prekių deficitas lėmė, kad pirmaisiais nepriklausomo valstybinio gyvenimo metais sparčiausiai steigėsi prekybos kooperatyvai. Jie aprūpino gyventojus būti­niausiomis plataus vartojimo prekėmis, pristabdė spekuliaciją, reguliavo mažmeninės prekybos kainas šalyje. Žemės ūkio kooperacijos plėtra suintensyvėjo trečiojo dešimtmečio pirmoje pusėje, kai nuosekliai ėmė didėti žemės ūkio finansavimas ir po lito įvedimo, sumažėjus žemės ūkio produkcijos eksportui į Vokietiją, iškilo būtinybė prisitaikyti prie reiklesnės Didžiosios Britanijos rinkos. Valstybės remiamos koo­peratyvų sąjungos ėmėsi konkurencingų žemės ūkio šakų – gyvulininkystės ir paukštininkystės – plėtros, vykdė įvairias ūkininkavimo kultūros kėlimo programas. Kooperatiniais pagrindais organizuojamo pie­no ūkio vystymas atvėrė perspektyvas keisti šalies eksporto struktūrą ir, užuot išvežus žaliavinius žemės ūkio produktus, pradėti eksportuoti didesnės pridedamosios vertės perdirbtą produkciją.


Raktiniai žodžiai


žemės ūkio kooperacija, vidaus rinka, žemės ūkio produktai, eksportas, agrarinė politika

Pilnas tekstas:

PDF

DOI: https://doi.org/10.15388/LIS.2017.39.10762