VAIKO IR VAIKYSTĖS SAMPRATOS IR JŲ KŪRIMAS VIEŠAJAME VĖLYVOJO SOVIETMEČIO LIETUVOS PEDAGOGINIAME DISKURSE (1962–1984)

Rūta Grišinaitė

Santrauka


Straipsnyje analizuojamos vėlyvojo sovietmečio (1962–1984 m.) Lietuvos pedagoginiame diskurse siūlomos vaiko sampratos, jų slinktys, siekiama atskleisti tokių sampratų kūrimo (perėmimo) procesą ir specifinius jų bruožus, kurie iš dalies perteikia ir pačios vaikystės vaizdinio ypatumus vėlyvo­jo sovietmečio laikotarpiu. Straipsnyje aptariama, kaip Lietuvos vėlyvojo sovietmečio pedagoginiame diskurse išryškėja ypatingas dėmesys vaiko pasaulio pažinimui ir kaip atsiranda psichologizuoto vaiko vaizdinys. Analizuojama, kokią reikšmę vaiko ir vaikystės vaizdinių kūrimui turėjo pedagoginės psicho­logijos teorijoje šešto dešimtmečio pabaigoje suintensyvėjęs profesinio orientavimo reiškinys, kaip peda­goginė psichologija žiūrėjo į sovietinio vaiko idealo neatitinkančius marginalizuotus vaikus ir kokią įtaką tai darė vėlyvojo sovietmečio vaiko ir vaikystės sampratos pokyčiams.

 


Raktiniai žodžiai


sovietinė pedagogika, sovietinė pedagoginė psichologija, vaikystė, vaiko sampra­ta, vėlyvasis sovietmetis

Pilnas tekstas:

PDF

DOI: https://doi.org/10.15388/LIS.2017.39.10764