Charles A. Beard. Ta kilni svajonė
Klasika
Mingailė Jurkutė
-
Publikuota 2019-08-08
https://doi.org/10.15388/LIS.2019.43.6
PDF (Anglų)
HTML (Anglų)

Kaip cituoti

Jurkutė, M. (tran.) (2019) “Charles A. Beard. Ta kilni svajonė”, Lietuvos istorijos studijos, 43, pp. 111–121. doi:10.15388/LIS.2019.43.6.

Santrauka

Išties pavaizdus Theodore’o Clarke’o Smitho tekstas, nors netapęs savaime reikšminga amerikiečių istorikų teorinės minties pozicija, vis dėlto tapo savotišku istoriografijos riboženkliu, o „kilnioji vizija“ – metafora, nuo tada dažnai vartojama lengvai pašiepti istoristų ambiciją, empirinių (gamtamokslių) atradimų ir juos sekusių filosofinės minties pokyčių nulemtoje humanitarinių mokslų paradigminėje slinktyje tampančią vis mažiau pamatuota. Charleso Beardo, vieno įtakingiausių ir produktyviausių XX a. pirmos pusės amerikiečių istorikų, atsakymas, ginant tuo metu jau aiškiai susiformavusios „naujosios“ arba „progresyvistinės“ istorijos mokyklos (kuriai, be jo paties, reikėtų priskirti Jamesą Harwey’ų Robinsoną, Fredericką Jacksoną Turnerį ir Carlą L. Beckerį) teorines prielaidas, gal ir nėra jo geriausias teorinis tekstas, tačiau gerai reprezentuoja to laiko intelektualinį klimatą istorikų bendruomenėje už Atlanto. 
Beardas buvo „progresyviausias“ iš ketverto, jaunystėje – krikščionis socialistas, ilgainiui praradęs tikėjimą ir socialinio teisingumo troškimą perkėlęs į (pasi)tikėjimą visuomenės mokslais, kuriuose laikėsi griežtos perskyros tarp jam milžinišką įtaką padariusio Karlo Marxo teorinių darbų ir jų piktnaudojimo praktiniame gyvenime (manydamas, kad taip su savo teorine mintimi elgėsi jau pats Marxas).
„Progresyviųjų istorikų“ tramplinas buvo besiformuojantys nauji socialiniai mokslai. Diskusijos apie objektyvumo prielaidas ir ribas prasidėjo tarp politologų, sociologų ir ekonomistų, o istorikų bendruomenę aplenkė dar kurį laiką. Nors pagrindinis „progresyvistų“ rūpestis buvo istorijos metodologija, rašydami apie socialinius klausimus jie metė socialinį iššūkį ne tik istoriografijai. Diduma senosios kartos amerikiečių istorikų buvo kilę iš sluoksnio, kurį būtų galima vadinti Amerikos aristokratija, turinčio luomui būdingą solidarumo jausmą. Ne be reikalo solidžiausias Beardo darbas, parašytas dirbant tuo metu akademinėje istorijoje lyderiavusiame Kolumbijos universitete, marksistinio materializmo idėjomis grįstas JAV konstitucijos tyrimas, sukėlė tokią sumaištį akademikų ir politikų sluoksniuose, jog pats Beardas savo mokiniui Arthurui Schlessingeriui patarė disertacijos įvade jo pavardės geriau neminėti. Belieka pridėti, kad, nors nagrinėjamas oponentas pasirinko ir labai vaizdingą žūtbūtiniame mūšyje besikaunančių istoristų pulkų metaforą, tikrovė buvo veikiau priešinga. Ir nors pasikeitęs kultūrinis, socialinis ir politinis klimatas tarpukario metais sukūrė ir skatino istorinį reliatyvizmą, tai buvo veikiau pionieriška, nei įsitvirtinusi kryptis.
Čia publikuojamas Charleso A. Beardo tekstas pirmą kartą pasirodė žurnale The American Historical Review (1935, vol. 41, no. 1). Jį iš anglų kalbos vertė ir įvadą parašė Mingailė Jurkutė.

PDF (Anglų)
HTML (Anglų)

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.