Straipsnyje nagrinėjami XX a. ketvirto dešimtmečio pradžios Lietuvos socioekonominės padėties pokyčiai kilus ekonomikos krizei (1931–1935), kurie modernėjančios Lietuvos visuomenėje sukėlė didesnius pasikeitimus. Parodoma krizės Lietuvoje specifika, vyriausybės ekonominės priemonės bei propagandinės programos, kurios paveikė šalies žemdirbių požiūrį į ūkininkavimo tradicijas, sparčiai besirandančias organizuoto lietuviško verslo struktūras, o visuomenė apskritai tapo ekonomiškai aktyvesnė ir kūrybiškesnė – tai padėjo ne tik išeiti iš besibaigiančios krizės, bet ir atsisakyti pobaudžiavinio ekstensyvaus ūkininkavimo.