http://www.zurnalai.vu.lt/lietuvos-istorijos-studijos/issue/feed Lietuvos istorijos studijos 2019-08-22T21:19:43+03:00 Tomas Vaiseta tomas.vaiseta@if.vu.lt Open Journal Systems <p>Įkurtas 1992 m. Publikuoja straipsnius apie Lietuvos praeitį, jos istorinę raidą, lietuvių tautos valstybingumą, materialinės ir dvasinės kultūros raidą, jos sąveiką su kitomis tautomis, vietą pasaulio civilizacijoje.</p> http://www.zurnalai.vu.lt/lietuvos-istorijos-studijos/article/view/13783 Redakcinė kolegija ir turinys 2019-08-08T19:37:53+03:00 Alfredas Bumblauskas istorijos.studijos@gmail.com 2019-08-08T00:00:00+03:00 Autorinės teisės (c) 2019 Authors http://www.zurnalai.vu.lt/lietuvos-istorijos-studijos/article/view/13784 Nurodymai autoriams ir bibliografiniai duomenys 2019-08-08T19:37:52+03:00 Alfredas Bumblauskas istorijos.studijos@gmail.com 2019-08-08T00:00:00+03:00 Autorinės teisės (c) 2019 Authors http://www.zurnalai.vu.lt/lietuvos-istorijos-studijos/article/view/13785 Vilniaus bonifratrų personalinė sudėtis XVII amžiaus antroje pusėje‒XVIII amžiuje 2019-08-22T21:19:43+03:00 Martynas Jakulis martynas.jakulis@if.vu.lt <p>Straipsnyje analizuojama Vilniaus bonifratrų personalinė sudėtis XVII&nbsp;a. antroje pusėje‒XVIII&nbsp;a. Remiantis dviem Vilniaus konvento įvilktuvių knygomis (1678‒1725, 1761‒1823), nagrinėjamas kasmet į vienuoliją stojusių, įžadus davusių ir noviciato nebaigusių naujokų skaičius, vienuolijos narių skaičiaus didėjimo ir mažėjimo priežastys, naujokų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes, jų geografinė kilmė ir socialinis statusas.</p> 2019-08-08T00:00:00+03:00 Autorinės teisės (c) 2019 Authors http://www.zurnalai.vu.lt/lietuvos-istorijos-studijos/article/view/13786 1924 m. gruodžio 1 d. komunistinis pučas Taline ir diplomatinė jo maskuotė 2019-08-22T21:19:37+03:00 Zenonas Butkus zenonas.butkus@if.vu.lt <p>Straipsnyje, tiriant komunistinį 1924&nbsp;m. gruodžio 1&nbsp;d. pučą, aiškinamasi, kokį vaidmenį jį organizuojant suvaidino Estijos komunistai ir kokį faktiškai aukščiausioji SSRS valdžia&nbsp;– politbiuras ir nuo jo priklausomas Kominternas, kaip į šį pučą reagavo gretimos Baltijos šalys, kaip jis paveikė šių šalių tarptautinę padėtį, jų santykius su Sovietais bei Vakarų valstybėmis. Estams pučą operatyviai likvidavus, pasaulinės revoliucijos eksportas Vakarų kryptimi iš esmės sustojo, sustojo ligi pat Antrojo pasaulinio karo pradžios. Siekiama nustatyti, kaipgi estams tada pavyko ir apginti savąjį valstybingumą, ir sustiprinti gretimų šalių saugumą, taip pat kaip pučas vertintas diplomatijoje bei viešajame diskurse.</p> 2019-08-08T00:00:00+03:00 Autorinės teisės (c) 2019 Authors http://www.zurnalai.vu.lt/lietuvos-istorijos-studijos/article/view/13787 Aktyviausių komunistų pogrindininkų ir jų rėmėjų Pirmojoje Lietuvos Respublikoje socialinis portretas 2019-08-22T21:19:31+03:00 Marius Ėmužis marius.emuzis@gmail.com <p>Straipsnyje nagrinėjamas aktyviausių Pirmojoje Lietuvos Respublikoje veikusių komunistų, jų rėmėjų ir vadovybės socialinis portretas. Analizuojama aktyviausių komunistų, rėmėjų ir vadovybės gimimo vieta, socialinė kilmė, išsilavinimas, šeimos materialinė padėtis, užsiėmimas, šeiminė padėtis, teistumas. Su tuo susijusi ir socioekonominių jų gyvenimo sąlygų, galėjusių pastūmėti ar paskatinti įsitraukti į pogrindinę veiklą, analizė.</p> 2019-08-08T00:00:00+03:00 Autorinės teisės (c) 2019 Authors http://www.zurnalai.vu.lt/lietuvos-istorijos-studijos/article/view/13788 „Apsimetinėjo banditais“: kriminalinių gaujų mimezės 1945–1957 metais Lietuvoje analizė 2019-08-22T21:19:24+03:00 Darius Indrišionis dindrisionis@gmail.com <p>Pokariu Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo 44 baudžiamąsias bylas, kuriose už „banditizmą“ buvo teisiami asmenys, apsimetinėję Lietuvos partizanais arba įvairių sovietinių struktūrų atstovais. Straipsnyje analizuojamas šis reiškinys&nbsp;– nagrinėjama termino „banditas“ problematika sovietiniame diskurse, baudžiamosiose bylose užfiksuoti banditų mimezės atvejai, galimas tikrasis šio reiškinio paplitimas sovietų okupuotoje Lietuvoje. 21 banditų grupė apsimetinėjo partizanais ir 27 banditų grupės apsimetinėjo sovietinės valdžios atstovais (4 banditų grupės apsimetinėjo ir partizanais, ir sovietais). Dažnesnį banditų apsimetinėjimą sovietais galima paaiškinti partizanų keršto baime, tuo, kad nusikaltėliai yra iš kitų sovietinių respublikų (kurie nemoka lietuvių kalbos) ir paprastesne mimeze: apsimesti prasta drausme ir plėšikavimu garsėjusiais stribais pokariu buvo lengviau nei partizanais.</p> 2019-08-08T00:00:00+03:00 Autorinės teisės (c) 2019 Authors http://www.zurnalai.vu.lt/lietuvos-istorijos-studijos/article/view/13789 Slaptojo klausytojo beieškant: Sovietų Lietuvos užsienio radijo auditorijos tyrimai Vakaruose 2019-08-22T21:19:16+03:00 Inga Arlauskaitė Zakšauskienė inga.zaksauskiene@if.vu.lt <p>Vakarų radijo transliacijos, prasiskverbiančios pro geležinę uždangą, Šaltojo karo metais vaidino svarbų vaidmenį JAV ir Sovietų Sąjungos ideologinėje kovoje už protus ir širdis. Siekdami efektyvesnio radijo laidų programų pritaikymo sovietiniam klausytojui, transliuotojai susidūrė su sudėtinga sovietinės užsienio radijo auditorijos pažinimo problema. Po Stalino mirties palaipsniui didėjant turistų, keliaujančių iš SSRS į Vakarų bloko valstybes, srautams, buvo sukurta speciali metodika, leidusi sovietinių turistų apklausų būdu daryti pirmąsias išvadas apie Vakarų radijo auditorijos dydį, sudėtį bei sovietinių gyventojų nuostatas tiek valdžios atžvilgiu, tiek vertinant politinius įvykius. Sovietų Lietuvos gyventojų apklausos atskleidė vidutinio užsienio radijo klausytojo paveikslą ir tam tikras lietuvių politines nuostatas, išskiriančias juos iš kitų sąjunginių respublikų gyventojų.</p> 2019-08-08T00:00:00+03:00 Autorinės teisės (c) 2019 Authors http://www.zurnalai.vu.lt/lietuvos-istorijos-studijos/article/view/13790 Charles A. Beard. Ta kilni svajonė 2019-08-22T21:19:09+03:00 Mingailė Jurkutė info@leidykla.vu.lt <p>Išties pavaizdus Theodore’o Clarke’o Smitho tekstas, nors netapęs savaime reikšminga amerikiečių istorikų teorinės minties pozicija, vis dėlto tapo savotišku istoriografijos riboženkliu, o „kilnioji vizija“&nbsp;– metafora, nuo tada dažnai vartojama lengvai pašiepti istoristų ambiciją, empirinių (gamtamokslių) atradimų ir juos sekusių filosofinės minties pokyčių nulemtoje humanitarinių mokslų paradigminėje slinktyje tampančią vis mažiau pamatuota. Charleso Beardo, vieno įtakingiausių ir produktyviausių XX a. pirmos pusės amerikiečių istorikų, atsakymas, ginant tuo metu jau aiškiai susiformavusios „naujosios“ arba „progresyvistinės“ istorijos mokyklos (kuriai, be jo paties, reikėtų priskirti Jamesą Harwey’ų<em>&nbsp;</em>Robinsoną, Fredericką Jacksoną Turnerį ir Carlą L. Beckerį) teorines prielaidas, gal ir nėra jo geriausias teorinis tekstas, tačiau gerai reprezentuoja to laiko intelektualinį klimatą istorikų bendruomenėje už Atlanto.&nbsp;<br>Beardas buvo „progresyviausias“ iš ketverto, jaunystėje&nbsp;– krikščionis socialistas, ilgainiui praradęs tikėjimą ir socialinio teisingumo troškimą perkėlęs į (pasi)tikėjimą visuomenės mokslais, kuriuose laikėsi griežtos perskyros tarp jam milžinišką įtaką padariusio Karlo Marxo teorinių darbų ir jų piktnaudojimo praktiniame gyvenime (manydamas, kad taip su savo teorine mintimi elgėsi jau pats Marxas).<br>„Progresyviųjų istorikų“ tramplinas buvo besiformuojantys nauji socialiniai mokslai. Diskusijos apie objektyvumo prielaidas ir ribas prasidėjo tarp politologų, sociologų ir ekonomistų, o istorikų bendruomenę aplenkė dar kurį laiką. Nors pagrindinis „progresyvistų“ rūpestis buvo istorijos metodologija, rašydami apie socialinius klausimus jie metė socialinį iššūkį ne tik istoriografijai. Diduma senosios kartos amerikiečių istorikų buvo kilę iš sluoksnio, kurį būtų galima vadinti Amerikos aristokratija, turinčio luomui būdingą solidarumo jausmą. Ne be reikalo solidžiausias Beardo darbas, parašytas dirbant tuo metu akademinėje istorijoje lyderiavusiame Kolumbijos universitete, marksistinio materializmo idėjomis grįstas JAV konstitucijos tyrimas, sukėlė tokią sumaištį akademikų ir politikų sluoksniuose, jog pats Beardas savo mokiniui Arthurui Schlessingeriui patarė disertacijos įvade jo pavardės geriau neminėti. Belieka pridėti, kad, nors nagrinėjamas oponentas pasirinko ir labai vaizdingą žūtbūtiniame mūšyje besikaunančių istoristų pulkų metaforą, tikrovė buvo veikiau priešinga. Ir nors pasikeitęs kultūrinis, socialinis ir politinis klimatas tarpukario metais sukūrė ir skatino istorinį reliatyvizmą, tai buvo veikiau pionieriška, nei įsitvirtinusi kryptis.<br>Čia publikuojamas Charleso A. Beardo tekstas pirmą kartą pasirodė žurnale&nbsp;<em>The American Historical Review</em>&nbsp;(1935, vol. 41, no. 1). Jį iš anglų kalbos vertė ir įvadą parašė&nbsp;<strong>Mingailė Jurkutė</strong>.</p> 2019-08-08T00:00:00+03:00 Autorinės teisės (c) 2019 Authors http://www.zurnalai.vu.lt/lietuvos-istorijos-studijos/article/view/13791 Vladas Švipas – Walter Gropius: laiškai, 1948–1953 m. 2019-08-22T21:19:02+03:00 Marija Drėmaitė info@leidykla.vu.lt Robertas Motuzas info@leidykla.vu.lt <p>Publikacijoje pristatoma architektų Walterio Gropiuso ir Vlado Švipo korespondencija (originalūs tekstai ir jų vertimai), saugoma Harvardo universiteto bibliotekoje (11 laiškų, 1948–1951) ir Bauhauzo archyve Berlyne (5 laiškai, 1953).</p> <p>Walter Gropius (1883–1969) – vienas žymiausių XX a. architektų, avangardinės dizaino mokyklos&nbsp;<em>Staatliches Bauhaus</em>&nbsp;(Bauhauzas), veikusios Vokietijoje Veimaro ir Desau miestuose 1919–1933 m., įkūrėjas ir ilgametis vadovas. Nacionalsocialistams 1933&nbsp;m. uždarius Bauhauzo mokyklą, daugelis kairiųjų pažiūrų ar žydų kilmės mokytojų buvo priversti emigruoti. Walter Gropius su šeima pirmiausia išvyko į Jungtinę Karalystę, o 1937 m. emigravo į JAV. 1937–1952 m. dirbo Harvardo universiteto Dizaino mokykloje (1938–1952 m. Architektūros fakulteto dekanas), 1946 m. įsteigė projektavimo biurą&nbsp;<em>The Architects’ Collaborative</em>&nbsp;(TAC). Palaikė ryšius su viso pasaulio architektais, padėjo daugeliui emigravusių vokiečių ir buvusių Bauhauzo kolegų bei studentų, tarp jų ir Vladui Švipui, architektui iš Lietuvos<sup xml:lang="en-GB"><a id="footnote-39527-1-backlink" href="#footnote-39527-1">1</a></sup>.</p> <p>Vladas Švipas (1900, Palėvenė–1965, Niujorkas) – architektas, vienintelis Bauhauzo mokyklos studentas iš Lietuvos, 1924–1928 m. studijavęs Veimare ir Desau. Architekto-inžinieriaus diplomą įgijo 1928 m. Oldenburgo politechnikos institute. Švipas atstovauja naujosios kartos tarpukario Lietuvos architektams, kurie, išsilavinę Vakaruose, įsitraukė į Lietuvos valstybės statybos projektą demonstruodami naują architektų socialinį vaid­menį modernizuojant aplinką ir visuomenę<sup xml:lang="en-GB"><a id="footnote-39527-2-backlink" href="#footnote-39527-2">2</a></sup>. Nuo 1927 m. Vladas Švipas plačiai skleidė Bauhauzo moderniosios architektūros idėjas Lietuvoje<sup xml:lang="en-GB"><a id="footnote-39527-3-backlink" href="#footnote-39527-3">3</a></sup>, 1938 m. su kolega Vladu Juodeika parengė visos Lietuvos statybų pramonės modernizavimo programą – „Mūrinės Lietuvos planą“<sup xml:lang="en-GB"><a id="footnote-39527-4-backlink" href="#footnote-39527-4">4</a></sup>, 1929–1940 m., dirbdamas Žemės ūkio rūmų Statybos skyriuje (nuo 1932 m. – vedėjas), aktyviai organizavo Lietuvos kaimo modernizavimo programą, leido šviečiamąją literatūrą<sup xml:lang="en-GB"><a id="footnote-39527-5-backlink" href="#footnote-39527-5">5</a></sup>. Nuo 1940 m. rugpjūčio iki 1941 m. birželio – sovietinio Žemės ūkio komisariato Kapitalinės statybos valdybos viršininkas; 1941–1944 m. Statybos valdybos (okupacinės valdžios) direktorius<sup xml:lang="en-GB"><a id="footnote-39527-6-backlink" href="#footnote-39527-6">6</a></sup>. 1944 m. su žmona Brone (Kairyte), dukterimis Raminta (g. 1934) ir Jolanta Daiva (g. 1937) pasitraukė į Vokietiją, nuo 1946&nbsp;m. gyveno Dilingeno išvietintųjų asmenų (<em>Displaced persons</em>, D. P.) stovykloje<sup xml:lang="en-GB"><a id="footnote-39527-7-backlink" href="#footnote-39527-7">7</a></sup>&nbsp;Vokietijoje, rengėsi emigruoti į JAV ir galiausiai 1949 m. įsikūrė Niujorke. Dirbo projektavimo biuruose, aktyviai įsitraukė į JAV lietuvių inžinierių veiklą<sup xml:lang="en-GB"><a id="footnote-39527-8-backlink" href="#footnote-39527-8">8</a></sup>. Mirė 1965 m. Niujorke.</p> <p>Harvardo (JAV) universiteto Houghtono bibliotekoje saugoma Walterio Gropiuso pobauhauzinio laikotarpio dokumentų kolekcija (40 dėžių) – dokumentai ir korespondencija su JAV, Europos ir Japonijos architektais (Mies van der Rohe, Alvar Aalto ir kt.), tapytojais (Lyonel Feininger), buvusiais studentais, šeima, draugais, leidėjais ir asmenimis, susijusiais su architektūra, urbanistika, statyba. Reikšmingiausią šios kolekcijos dalį sudaro korespondencija su buvusiais Bauhauzo mokyklos atstovais (Josef Albers, Marcel Breuer, Gerhard Marcks, Lásló Moholy-Nagy ir kt.). Tarp jų yra ir 11 korespondencijos vienetų<sup xml:lang="en-GB"><a id="footnote-39527-9-backlink" href="#footnote-39527-9">9</a></sup>&nbsp;su Vladu Švipu. Laiškai rašyti 1948–1951 m., kai Vladas Švipas su šeima gyveno Dilingeno išvietintųjų asmenų stovykloje ir rengėsi emigruoti į JAV.</p> <p>Berlyno Bauhauzo archyve (<em>Bauhaus Archiv Berlin</em>) taip pat yra sudarytas specia­lus Walterio Gropiuso fondas (Walter-Gropius-Archiv), kuriame yra saugoma 5 000 nuotraukų ir 14 000 rašytinių dokumentų – daugiausia jo korespondencija nuo 1910 iki 1969 m. su daugiau nei tūkstančiu korespondentų. Kolekcijoje yra saugomi penki Švipo ir Gropiuso korespondencijos vienetai, rašyti 1953 m.<sup xml:lang="en-GB"><a id="footnote-39527-10-backlink" href="#footnote-39527-10">10</a></sup>, kai, gyvendamas ir dirbdamas Niujorke, Vladas Švipas siekė gauti architekto licenciją.</p> <p>1948–1953 m. korespondencija tarp Švipo ir Gropiuso atskleidžia šiltus buvusio mokinio ir mokytojo santykius, abiejų susirūpinimą Bauhauzo mokyklos likimu ir Gropiuso pagalbą Švipui imigruojant į Ameriką. 1949 m. į Niujorką atvykęs Švipas laikinai įsikūrė kito buvusio bauhauzininko, Alexanderio (Xanti) Schawinskyʼio, bute, o darbo jam ieškoti padėjo buvęs Bauhauzo dėstytojas, garsusis dizaineris Marcel Breuer.</p> <p>Walterio Gropiuso korespondencija yra unikalus šaltinis tyrinėjant XX a. architektūros istoriją, plačiai pasitelkiamas architektūros tyrėjų nagrinėjant Bauhauzo mokyklos idėjas, įtaką kitų šalių architektams, tarptautinės architektų bendruomenės ryšius ir t.&nbsp;t.<sup xml:lang="en-GB"><a id="footnote-39527-11-backlink" href="#footnote-39527-11">11</a></sup>&nbsp;Walterio Gropiuso ir Vlado Švipo korespondencijos publikavimas yra pirmasis šios kolekcijos įtraukimas į lietuviškąją istoriografiją, tikintis, kad tai paskatins didesnį domėjimąsi moderniosios architektūros tyrimais Lietuvoje, praturtins lituanistinius tyrimus bei išeivijos studijas.</p> <p>Laiškus iš anglų kalbos vertė ir redagavo:<strong>&nbsp;Robertas Motuzas, Marija Drėmaitė<br></strong>Laiškus iš vokiečių kalbos vertė ir redagavo:<strong>&nbsp;Robertas Motuzas, Emilija Jovaišaitė,</strong>&nbsp;konsultavo<strong>&nbsp;Rimvydas Petrauskas</strong></p> 2019-08-08T00:00:00+03:00 Autorinės teisės (c) 2019 Authors http://www.zurnalai.vu.lt/lietuvos-istorijos-studijos/article/view/13792 Ars memoriae. Ankstyvųjų Naujųjų laikų žmogaus atminties realijos 2019-08-22T21:18:54+03:00 Povilas Andrius Stepavičius info@leidykla.vu.lt <p>Rec.: Judith Pollmann, Memory in Early Modern Europe, 1500–1800, Oxford: Oxford University Press, 2017.</p> 2019-08-08T00:00:00+03:00 Autorinės teisės (c) 2019 Authors