Kai kurios viduramžių epistolinės kalbos ypatybės lotyniškuose Vytauto Didžiojo laiškuose

Santrauka

Viduramžių epistoliniai tekstai buvo rašomi pagal laiškų rašymo mokslo ir meno taisykles – ars dicta­minis. Tai ilgaamžės retorikos tradicijos tąsa, pako­reguota konkrečios epochos visuomeninių, politinių, socialinių, kultūrinių realijų. Ars dictaminis pirmiau­sia pradėtas naudoti bažnyčios hierarchų bei pasau­lietinių valdovų raštuose, vėliau perimtas ir naudotas Lietuvos Didžiosios Kunigaištystės valdovų kance­liarijoje rengiant dokumentus ir laiškus. Dažniau­siai laiškas buvo suprantamas kaip klausyti skirtas tekstas, kaip retorinė kalba, pateikta raštu, taip pat kaip tinkamai sutvarkytas tekstas arba pokalbis, perduodamas gyvu balsu ir raštu. Straipsnyje, pa­rengtame pranešimo Cultural Translation: Specific of the Transaltion of Medieval Latin Epistolary Text, skaityto tarptautinėje konferencijoje Rhetoric across Cultures (Tübingen, 2015 m. liepos 28–31 d.), pa­grindu aptariama viduramžių valdovo laiškų specifi­ka. Tyrimo šaltiniai – Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo (apie 1350–1430) ir jo korespondentų laiš­kai, išleisti Antonio Prochaskos sudarytame rinkiny­je Codex epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae 1376–1430 (Cracoviae, 1882). Į lietuvių kalbą yra išversti tik 4 lotyniški Vytauto laiškai, nors yra iš­likę apie 450 jo laiškų skaičiuojant kartu su rašytais kitomis kalbomis. Nėra ir mokslinių darbų, kuriuose būtų analizuojamos lotyniškų šio valdovo laiškų ver­timo į lietuvių kalbą ypatybės. Šis straipsnis skirtas daugiau iškelti problemas, nei jas galutinai išspręsti, nes tam reikia detalesnių ir platesnių tyrimų, skai­tlingesnių vertimų. Straipsniu siekiama parodyti, kokio pobūdžio yra viduramžių epistoliniai tekstai, konkrečiai lotyniškoji Vytauto korespondencija, į ką reikia kreipti ypatingą dėmesį juos verčiant ir tiriant.
Epistola regia (royal letters) – sudėtingas dari­nys. Vienas valdovo epistolikos tikslų – ne nešališ­kos informacijos pateikimas, bet politinis efektyvu­mas, kurio siekiama įvairiais būdais, joje realizuoja­ma valdžios reprezentacija, egzistuojančių politinės komunikacijos taisyklių samprata, siekis kurti apie save teigiamą opiniją. Jai būdinga dalykinė argu­mentacija, emocinga retorika, bandymas manipu­liuoti adresatu, jį įtikinti, užimti dominuojančią poziciją adresato atžvilgiu, ir kartu tam tikras sti­listinis neutralumas. Valdovo laiškuose esama spe­cifinio teksto ritmo (cursus), kuriuo buvo siekiama palengvinti skaitomo ar sakomo teksto supratimą ir pajautimą, labai atidžiai parenkant ir išdėstant žodžius, frazes, net žodžių skiemenų ilgumą sa­kinio ar frazės pradžioje ar pabaigoje. Čia svarbi kiekviena, iš pirmo žvilgsnio atrodanti nereikšmin­ga detalė, pvz., vardų eiliškumas, žodžių, epitetų, kreipimosi frazių parinkimas, specifinis išdėsty­mas ir jų vartojimo dažnumas ir t. t. Tai yra tam tikri semantiniai ženklai, kurie kartais prarandami verčiant laišką į kitą kalbą.
Įdomi ir svarbi tyrėjui, vertėjui yra ne vien na­ratyvinė laiškų dalis, kurią diktuodavo valdovas, bet ir kitos dalys, kurios unifikuotai išreiškia tam tikrą siuntėjo emocinę nuostatą adresato atžvilgiu, kurios gali nurodyti įtemptus ar draugiškus koresponduo­jančių santykius ir kt. Straipsnyje atkreipiamas dė­mesys į pasveikinimų, kreipinių, epitetų ypatumus, taip pat į literatūrinių, stilistinių, lingvistinių priemo­nių – kontrasto, kartojimo, sinonimijos, viduramži­nių emocijų raiškos formulių, teksto ritmo cursus, dažno jungtuko et kartojimo, taip pat epistolinių for­mulių svarbą viduramžių laiškuose ir jų kai kuriuos niuansus. Tyrinėjant per laiką nutolusius laiškus rei­kia išskirtinio tikslumo ir atidumo, kad sugebėtume „teisingai“ suprasti ne tik parašytas, bet ir paslėptas laiško prasmes.