Pirmasis pasaulinis karas, po 1945 m. beveik pradingęs iš prancūzų prozos, nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio prancūzų romanistams tapo iš naujo reikšmingu įkvėpimo šaltiniu. Artėjanti šio tragiško konflikto šimtmečio sukaktis tik sustiprino naująją tendenciją. 1914–1918 m. periodo istorinė rekonstrukcija ar tiesiog paprastas prisiminimas suteikia rašytojams galimybę analizuoti praeities epochos civilių ir karių elgsenos kolektyvinę psichologiją ir pateikti savo kritines įžvalgas. Mūsų straipsnyje susitelkiama ties keturiais visuomenės dėmesį patraukusiais romanais, savaip perteikiančiais karo siaubą ir absurdą: Laurentʾo Godé Riksmų (Cris, 2001), Philippeʾo Claudelio Pilkųjų sielų (Les Âmes grises, 2003), Jeano Echenoz 14 (14, 2012) ir Pierreʾo Lemaîtreʾo Iki pasimatymo danguje (Au-revoir là-haut, 2013).