Atminties pareiga nurodo moralinį įsipareigojimą palaikyti kančių, kurias praeityje patyrė kai kurios tautos, atminimą. Toks pripažinimas reikalingas, kad krizes išgyvenę individai ir visuomenės pajėgtų atgimti ir nebekartotų praeities klaidų ir nusikaltimų. Mūsų straipsnyje aptariamas šiuolaikinis menas, keliantis klausimą apie istorinio monumento vertę mūsų laikais ir apie atminties įamžinimo būdus. Vokiečių kilmės konceptualusis menininkas Jochenas Gerzas (g. 1940 m. Berlyne) susitelkė prie Šoa, kurį galima laikyti labiausiai traumuojančiu XX a. įvykiu, atminties temos. Mus domina du embleminiai šio menininko kūriniai: 1986 m. Hamburge pastatytas „Monumentas prieš fašizmą“ ir 1990 m. Zarbriuke (Sarrebrück, Vokietija) priešais pilį, kurioje Antrojo pasaulinio karo metais veikė Generalinis gestapo štabas, įrengtas „Nematomas paminklas, arba 2146 grindinio trinkelės“. Taip pat mes analizuojame menininko Christiano Boltanskio (g. 1944 m. Paryžiuje) darbus „Rezervai“ (1990) ir „Asmenys“ (2010, eksponuota Paryžiaus Grand Palais), kalbančius apie būtinybę užkirsti kelią visuotinei amnezijai. Kaip išreikšti tai, kas nenusakoma? Kaip įvaizdinti neapykantą, baimę? Kaip atnaujinti šiandien sunykusią paminklo mirusiesiems reikšmę?