[straipsnis lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje aptariamos absurdo idėjos ištakos ir jos transformacijos moderniame sekuliarizuotame pasaulyje. Įvertinamos Tertulianui priskiriamo posakio credo quia absurdum implikacijos absurdo idėjos plėtrai, šios idėjos poveikis literatūrai ir menui. Apžvelgiamos egzistencinės ir socialinės aplinkos pokyčių lemiamos modifikacijos, pastebima objektyvių ir subjektyvių veiksnių sąveika. Pasitelkiant socioistorinius argumentus polemizuojama su absurdo jausenos sugestijuojama išvada, jog egzistencinis ištuštėjimas ir Dievo nesatis esą absoliutus faktas.
Absurdo refleksijai lietuvių kultūroje buvo svarbus religinio egzistencializmo kontekstas, tokie filosofiniai veikalai kaip A. Maceinos Jobo drama ir J. Girniaus Žmogus be Dievo, įgalinę gilesnį, autentiškesnį santykį ir meninėje kūryboje. XX a. lietuvių literatūroje nemaža absurdo ženklų tiek klasikų (V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos, H. Radausko, M. Martinaičio), tiek avangardistų (P. Morkūno, S. Šemerio), tiek postmoderno autorių (M. Ivaškevičiaus, S. Parulskio, G. Grajausko) tekstuose. Septintojo dešimtmečio pabaigoje kaip sąmoningas absurdo teatro reiškinys išsiskyrė A. Ambraso pastatymai Dailės institute.