Liaudies rašytoja valstiečiams skaitytojams: Žemaitės ankstyvoji recepcija (1895–1915)
Straipsnyje pristatoma ankstyvoji Žemaitės recepcija, nuo pirmojo paminėjimo nelegalioje lietuviškoje spaudoje 1895 m. iki jos pripažinimo viršūnės – 1915 m., kai buvo minimas rašytojos 70 metų jubiliejus. Rekonstruojant šios autorės tapimo tikra rašytoja kelią, dėmesys telkiamas į didžiausią įtaką Žemaitės kūrinių kanonizacijai dariusį kontekstinį reiškinį –valstiečių, kaip naujųjų skaitytojų, auditorijos susiformavimą. Remiantis lietuviška periodika, aiškinamasi, kaip jaunoji inteligentija įsivaizdavo naujuosius skaitytojus, kokius argumentus pasitelkė įtraukdama valstiečius į besikuriantį modernios Lietuvos rašto kultūros lauką. Besikurianti lietuviška kritika, formavusi tautinį kanoną, apibrėžusi jo kriterijus, matoma kaip integrali valstiečių švietimo proceso dalis. Pirmųjų kritikų pabrėžtas Žemaitės kūrinių realistinis pobūdis taip pat buvo susijęs su jos kūrybos adresatu – valstiečiais: geriausiais laikyti tie apsakymai, kuriuose vaizduojama valstiečių gyvenimo tikrovė (gamta, ūkio darbai, tarpusavio santykiai). Už kanono ribų atsidūrė įvardyti kaip netikroviški ir darantys didžiulę žalą naujiesiems skaitytojams Žemaitės kūriniai, kuriuose kritiškai vertinami, išjuokiami kunigai, su Bažnyčia susiję asmenys, religinis kaimo žmonių tamsumas.