Namai Johno McGahern’o romane „Veidu į tekančią saulę“
Straipsniai
Linara Bartkuvienė
Vilnius University, Lithuania
Publikuota 2019-12-20
https://doi.org/10.15388/Litera.2019.4.6
PDF
HTML

Kaip cituoti

Bartkuvienė, L. (2019) “Namai Johno McGahern’o romane „Veidu į tekančią saulę“”, Literatūra, 61(4), pp. 77–93. doi:10.15388/Litera.2019.4.6.

Santrauka

Straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kas yra namai, namų erdvė Johno McGahern’o romane „Veidu į tekančią saulę“ (angl. That They May Face the Rising Sun): ar namai yra fizinė, materiali, daiktiška vieta / erdvė tam tikroje apibrėžtoje geografijoje, ar namų prigimties esmę sudaro jų ontologinė struktūra, ir jei viena, ir kita, koks tada yra jų santykis, ir kas substancijuoja šią sąjungą. Straipsnyje remiamasi rumunų filosofo, religijotyrininko, religijų teoretiko Mircea Eliade darbais („Šventybė ir pasaulietiškumas“ (angl. The Sacred and the Profane), „Amžinojo sugrįžimo mitas“ (angl. The Myth of the Eternal Return), „Įvaizdžiai ir simboliai“ (angl. Images and Symbols), kuriuose mokslininkas, pasitelkęs fenomenologinį ir istorinį lyginamąjį metodus, tiria „šventybės“ raiškos lauką religijų istorinėje raidoje, analizuoja mitą, archetipus. Eliade’s šventybės (hierofanijos) tyrimai apima įvairius žmogaus buvimo aspektus − erdvę / vietą, laiką, istoriją ir istoriškumą, simbolius, archetipus. Hierofanija įprasmina perskyrą tarp šventumo (sakralumo) ir materialumo kategorijų, bet sykiu − parodo šventybės atvertis pasaulietiškoje erdvėje, kurioje ji randasi paradoksaliai susijungus šventybei ir pasaulietiškumui, universaliai tiesai ir reliatyvybei. Namai romane „Veidu į tekančią saulę“ (angl. That They May Face the Rising Sun), kaip fizinė ir sakralinė erdvė, kaip pamatinė egzistencinė sąvoka, pažymėti dviejų buvimo modusų, t. y. dviejų trajektorijų sankirta: viena jų – vertikalioji − sakralioji (angl. the sacred) − sujungia tris kosmogonijos – dangaus, žemės ir požemio laukus, ji priartina (religingą) žmogų (homo religiosus) prie dievų ir mirusiųjų pasaulio. Kita – horizontalioji − pasaulietiškoji (angl. the profane) žymi desakralizuotą būtį, istoriją, istorinius įvykius, linijinį laiką, kuris, kitaip nei sakralusis laikas, nėra atnaujinamas pirminių archetipų kartotėje. Romano „Veidu į tekančią saulę“ (angl. That They May Face the Rising Sun) namų erdvėje būtis atsiveria sakralumo ir pasaulietiškumo įtampoje per universalius, bet ir konkrečios vietos apibrėžtus simbolius, archetipus − hierofanijas; būtis romano namų erdvėje skleidžiasi kaip pirminė tikrovė ir aukščiausioji būtis.

PDF
HTML

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.