Prancūzų rašytojo Michelio Houellebecq’o romanai vertinami kontroversiškai: vieni kritikai vadina jo kūrybą provokuojančia, lėkšta, obsceniška, o kiti linkę rašytojo kūrybą teigti esant šiuolaikinės vakarietiškos visuomenės kritika, kalba apie ironišką, realybę apnuoginantį, nihilistinį Houellebecq’o stilių. Rašytojo kūryba nuolat analizuojama – rašomi straipsniai, monografijos, rengiamos konferencijos. Houellebecq’o romanai išversti į kelias dešimtis kalbų. Apie šio autoriaus kūrybą, iškilusius vertimo sunkumus rašo ir jo kūrinių vertėjai. Į lietuvių kalbą išversti penki Houellebecq’o romanai: Elementariosios dalelės, Platforma, Salos galimybė, Žemėlapis ir teritorija, Pasidavimas, juos išleido leidyklos „Tyto alba“ ir „Kitos knygos“, vertė penki vertėjai. Tad kokį Houellebecq’ą tenka skaityti lietuvių skaitytojui, detaliau paanalizuoti išties verta, nes galima daryti prielaidą (perskaičius Houellebecq’o romanus prancūzų ir lietuvių kalbomis), kad beveik visi vertėjai cenzūravo obscenišką ir necenzūrinę rašytojo leksiką. Straipsnyje bus siekiama aptarti Houellebecq’o stiliaus ir registrų ypatumus remiantis prancūzų, šveicarų literatūrologų, Houellebecq’o romanų vertėjų darbais ir ištirti, kaip lietuvių kalba perteikiama ir išlaikoma (ar neišlaikoma) obsceniška ir necenzūrinė autoriaus leksika. Tikimasi, kad tokia vertimų analizė padės atsakyti į klausimus, ar įmanoma kalbėti apie šio autoriaus kūrybą Europos ir pasaulio kontekste remiantis tik vertimais į lietuvių kalbą ir kokie turėtų būti grožinės literatūros vertėjo imperatyvai siekiant perteikti verčiamo kūrinio prasmės visumą.