Esama antifilologinio afekto. Humanitariniuose moksluose filologija vis dažniau laikoma smulkmenišku, visada šiek tiek susiraukus vykdomu, pasauliui svetimu, o abejotinu atveju ir pasauliui priešišku specialistų, besiimančių plėtoti discipliną, kurioje kiekvienas mokantis skaityti, savaime suprantama, būtų meistras, užsiėmimu. Afektas, nukreiptas prieš koncentruoto dėmesio kalbai, žodžiui, pauzei privilegijavimą, sulaukia ne tik masyvaus skirtingos visuomenės atmetimo, dažnai jis virsta niekinimu, juo dalijasi ir daugelis filologų. Jis ima jėgas iš energijų, kurios glaudžiausiai susijusios su filologijos energijomis, nes filologija, kad ir kaip gerai būtų akademiškai įrengta, nėra disciplina. Ji išties nėra vien musių kojų skaičiuotojų veikla apdulkėjusiuose archyvuose ar musių kojų pešėjų veikla neoninių lempų apšviestose laboratorijose. Dar iki tol, kol filologija imasi esą tautologinio akivaizdžių dalykų išskleidimo, ji turi būti vykdoma to, kuris kalba, kalbėdamas mąsto ar veikia ir bando išryškinti ar paaiškinti savo ir kitų veiksmus, gestus ir pauzes. Tas, kuris kalba, ir tas, kuris veikia tam, kad galėtų kalbėti ir veikti, užsiima filologija – net jei ir pats to taip neįvardija, nes kalbos srityje nėra nieko, kas būtų savaime suprantama, ir visada tiek daug to, kam reikia paaiškinimo, komentaro, papildymo. Filologija randa, ką pridėti tiek prie ypatingų, tiek prie bendriausių dalykų. Ji pirmiausia yra, kuo ji, nepaisant visko, tebėra, išplėtotoja, papildytoja, pridėjėja, kuriai niekad negana to, kas pasakyta ar padaryta; ji visada išeina už pasakymo ar teksto ribų ir vėl grįžta prie pasakymo ar teksto, kad savo judesiu pasirodytų iš kilmės ir ateities perspektyvos; ji yra išėjimo už ribų gestas, kuris niekad negali būti perteklinis, nes ji yra paties kalbėjimo judesys, kuris pranoksta visa, kas pasakyta ir pasakytina. Filologija, kuriai patys bendriausi dalykai turi tapti problema, yra viršbendrybė: geidimas kalbos ir viso, kas jos perimta ir kas galėtų būti jos paliesta, geidimas, atsiribojantis nuo bet kokio totalumo. Tai geidimas, kuris kalbėdamas už Kitą ir vėl už Kitą, vykdo jau pasiekto ir pasiektino kritiką. Kadangi reikia išsiaiškinti ir susitarti dėl sąvokų – „bendrybių“ ir „paskirybių“, „specialumo“ ir „savastingumo“ – filologijai tenka būti tuo, ko nepasitaiko jokioje sąvokoje, be ko tačiau neapsieina kiekviena sąvoka. Filologija yra keblus kalbėjimo apie kalbą, kalbėjimo už esamos kalbos ribų judesys. Ji negarantuoja žinojimo, o vis naujai perkelia, negarantuoja jokio sąmoningumo, o vien atveria daugialypes jo vartojimo galimybes. Dar prieš įsitvirtindama kaip episteminė technika, ji tėra afektinis santykis – philía, draugystė arba susidraugavimas – su kalba: ir būtent su kalba, kuri dar neįgijo tvirto kontūro, nuolatinės formos ir netapo fiksuotų reikšmių instrumentu. Lytėjantis, ieškantis, zonduojantis judesys, pirmiausia ji nėra pasakymų apie stabilią dalykų būklę agentas, o vien galimybė kelti klausimus. Tiek nėra įtvirtinta, kad egzistuoja kalbiniai „faktai“, tiek ir negalioja susitarimas, kad pasakymai ir pranešimai pasieks savo ketinimą ar adresatus. Ji laikosi minimalaus spėjimo, kad reikšmingumas ir perteikiamumas priskirti instancijai, kuri laiko juos atskyrusi nuo bet kokios nustatytos reikšmės prieš bet kokią nustatytą reikšmę ir nuo bet kokio jai įvykdyto pranešimo prieš bet kokį jai įvykdytą pranešimą. Filologija yra šio susilaikymo advokatė, tik dėl jos ir per ją gali egzistuoti kalba. Todėl jai tenka gintis nuo savo įprastinio apibrėžimo ir saugotis bet kokios jos ateities praktikos programos. – Filologija klausia, o jei teigia, tai tik tam, kad vėl galėtų klausti. Ji yra struktūriškai ironiškas metodas, kuris nuginkluoja ne vien pavienius kalbinius pasakymus – net ir tokius, kurie vadinami filologiškais – ji nuginkluoja visą, pirmapradiškai visą, kalbos pasaulį, kad atvertų kitą, dar nebuvusį kalbos pasaulį. Tik dėl to ji palaiko mobilų santykį su kitais kalbiniais santykiais, ypač su tais, vadinamųjų tiksliųjų mokslų, principingai beprincipį, an-archišką santykį; ir tik dėl to visose „istoriškai-filologinėse disciplinose“ ji veikia kaip triksteris arba džokeris; tik dėl to šio santykio keista jėga, kaip ir savitas bejėgiškumas, geriausiai pasirodo polinkiu į poeziją. Poezija – pirmoji filologija. Filologija, žino ji tai ar ne, įgyja mastą tik dėl poezijos atvirumo pasauliams, jos atvirumo šitam ir kiekvienam galimam ir negalimam kitam pasauliui, jos distancijos ir dėmesingumo, jos jautrumo ir gebėjimo priimti. Ji pasisako už „Už“, kuris suteikia erdvės tiek pro, tiek contra. Toliau pro ir contra yra judesys, iš kurio perspektyvos gali būti užklausti abu, iš kurios galima klausti apie pačią filologiją ir jos klausimus.