Plutarcho kūryba dažnai yra feministinės kritikos atskaitos taškas. Plutarchas vadinamas ir pralenkusiu laiką feministu, ir tradicinės patriarchalinės visuomenės nuomonės reiškėju, laikančiu moterį žemesnės prigimties negu vyras. Yra teigiančiųjų, kad Plutarchas niekina moteris, todėl jas vaizduodamas priskiria joms visas įmanomas charakterio ydas. Vieni mano, kad Plutarchas nemėgo išsilavinusių moterų, kiti nurodo, kad išsilavinusių moterų draugiją jis mėgo nė kiek ne mažiau negu išsilavinusių vyrų. Tokią tyrinėtojų nuomonių gausą ir įvairovę galima paaiškinti ne tik didžiule Plutarcho kūrinių apimtimi, bet ir šio rašytojo ir mąstymo ypatumais bei tendencija prisitaikyti prie kūrinio žanrinės ir stilistinės tradicijos.
Tenka pripažinti, kad Plutarchas kūrė tik vyrų, o ne moterų gyvenimus. Vis dėlto išlikusiuose žymių graikų ir romėnų vyrų gyvenimuose vaizduojama daugybė moterų, kurių poelgiai ir moralinės nuostatos gali būti pavyzdžiai ne tik moterims, bet ir vyrams. Šio straipsnio tikslas – atskleisti, kad Plutarchas, nors kartais ir vadovaujasi stereotipais, moteris ir vyrus linkęs vertinti iš esmės taikydamas tuos pačius etinius principus. Ypač jis išskiria du, jo nuomone, reikšmingiausius socialinius moterų vaidmenis – motinystę ir partnerystę: per šiuos vaidmenis jos moterys vaizduojamos ne kaip pasyvios ir priklausomos, bet kaip autonomiškos ir brandžios savo ir valstybės gyvenimo veikėjos. Jos reprezentuoja aukščiausius moralinius principus ir vaizduojamos kaip asmenybės, peržengiančios tradicinės patriarchalinės „moteriškumo matricos“ ribas. Plutarchas pirmiausia akcentuoja ne fizinį moterų grožį, kuris vyrų psichologijoje tradiciškai siejamas su moteriškuoju seksualumu ir „verte“, bet moterų asmenybes, jų integralumą ir moralinius principus. Plutarchui moterys dažnai asocijuojasi su meile. Visų pirma, tai pasiaukojanti motinos meilė ir meilė santuokoje. Vyro ir žmonos santuokinė meilė, išreiškiama ne tik abipuse aistra, bet draugyste ir sielų giminyste, Gyvenimuose tampa nauja erotiškumo reprezentacija.