Straipsnyje analizuojami Donato Saukos moksliniai ir eseistiniai tekstai, daugiausia dėmesio kreipiant į Nepriklausomybės metais parašytus darbus. Konstatuojama, kad tuo metu išryškėjo egzistenciškai aštrios tarp būsenos: tarp filosofijos ir asmeninės refleksijos, tarp polinkio į eseistiką ir akademinio rašymo. Aptariama Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros situacija, Donato Saukos vieta jos istorijoje. Ryškinamas akademinės ir mokslinės veiklos individualusis branduolys.