Straipsnyje nagrinėjama sveikinimų raiška Cicerono laiškuose: kokiais atvejais Ciceronas ir jo korespondentai sveikina vienas kitą, kokia sveikinimų raiška, ar abiejų sveikintojų ji sutampa. Dažnu atveju sveikinimas įgauna socialinę ar politinę svarbą: jis reiškiamas adresato ar jam artimo asmens išrinkimo į valstybines pareigybes atveju, gavus titulą, pelnius pergalę ar laimėjus teisme. Sveikinama ir sužadėtuvių proga, įsigijus naują namą, gavus palikimą, priėmus protingą sprendimą.
Kalbose galima išskirti dviejų rūšių sveikinimus: illokucinio tipo išraiškas ir džiaugsmo raiškos dėl sėkmės atvejus. Pirmajam tipui priklauso performatyvios raiškos veiksmažodžiai su gratulor, antrajam – su laetari ir gaudere, abiejų tipų esamojo laiko tiesioginės nuosakos I asmens, taip pat perfekto laiko I asmens frazės su laetitia affici. Analizė atskleidžia, kad sveikinimo raiškos pasirinkimas priklauso nuo situacijos ir sveikintojo santykio su kalbos turiniu. Sveikinimas gaudeo vartojamas tik griežtai privačioje sferoje, o gratulor skirtas sveikinti su pasiekimais socialinėje ar politinėje sferoje. Jeigu politinės ar socialinės sferos įvykis vertinamas kaip itin pozityvus ir džiugus, gratulor vartojamas pakaitomis su laetor ir laetitia affectus sum, tačiau jie niekada nevartojami džiaugiantis dėl deramo elgesio ar išmintingų sprendimų.