Šiame straipsnyje apžvelgiamas lietuvių literatūros procesas nepriklausomybės perspektyvoje, pradedant nuo Sąjūdžio mitinguose išryškėjusių dominančių, autoritetų ir kūrinių, kurie buvo ir yra aktualūs literatūros raidos požiūriu. Iš laiko perspektyvos matyti, kad trys nepriklausomybės dešimtmečiai aktualizavo šiek tiek skirtingas literatūros tendencijas, ir galėtume kalbėti net apie skirtingų žanrų dėliojamus akcentus, tačiau visus šiuos nepriklausomybės dešimtmečius Ariadnės siūlu istorinių įvykiu labirinte sujungia itin aktualus visam XX amžiui poezijos žanras. Poezijos tekstais prasideda Atgimimas, poezijos tekstus ir poetinę stilistiką sintetina eseistika, mažoji proza, poetinė proza, ir net pasiekusi trečią nepriklausomybės dešimtmetį lietuvių literatūra vis dar išsaugo poezijos pamokas. Šiame straipsnyje siekiama nueiti bent svarbesniais istorijos labirintų takeliais ir, apžvelgus ryškiausius autorių ir kūrybos ryšius ir sąsajas, įvardyti ir iš laiko nuotolio įvertinti reikšmingas literatūros raidos tendencijas, pokyčius bėgant laikui ir poslinkius stilistinėse sistemose. Apžvalginis straipsnio pobūdis leidžia suvokti poezijos įtakos galią, pastebėti ir įvardyti svarbiausius jos ženklus literatūros raidoje, tačiau specifiškesnius pačios poezijos, taip pat jos paliestus eseistikos, prozos tekstus vertėtų panagrinėti atskiruose tyrimuose.