Savęs pateikimo (savivaizdos) aspektai Isokrato kalbose

Santrauka

Straipsnyje, kuris parengtas pagal pranešimą, skaity­tą Tarptautinės retorikos istorijos asociacijos (ISHR) konferencijoje (Čikaga, 2013, liepos 24–27), patei­kiama naujų idėjų apie žymaus Atikos oratoriaus Isokrato (436–338 m. pr. Kr.) savivaizdos (savęs pateikimo) aspektus, išryškėjančius atidžiau skai­tant jo kalbas. Straipsnyje dėl medžiagos gausumo apsiribota trimis šio IV a. pr. Kr. retorikos mokytojo kūriniais, dažnai laikomais vienais iš geriausių ir re­prezentatyviausių – Panegiriku, Antidoze (Apie ap­sikeitimą), Panatenaiku. Isokrato literatūrinis por­tretas, perteiktas jo vėlyvose biografijose interpre­tuojant jo paties kūrinius, teikia įvadinių duomenų apie oratoriaus savirefleksiją, bet, neturint tikslesnių liudijimų apie tikrovėje gyvenusio asmens savybes, jis tegali būti tam tikro sąmoningai kurto savęs įvaiz­džio atspindžiu. Nepaisant šio pamatinio neaišku­mo, straipsnyje vis dėlto bandoma išskirti ir aptarti Isokrato retorinės personos (sąlygiškai tapatinamos su autoriumi, siekiant dėstymo glaustumo ir kartu apsidraudžiant nuo radikalaus tapatybių atskyrimo) savęs pateikimo aspektus, derinant Antikos retorikos teorijos ir šiuolaikinių komunikacijos mokslų su­formuluotas kalbėtojo, kalbos objekto ir auditorijos santykio koncepcijas, daugiausia dėmesio skiriant kalbėtojo savęs ir auditorijos suvokimo bei atitinka­mos strategijos pasirinkimo klausimams. Straipsnyje pateikiami samprotavimai apie Isokrato įvaizdžio dvilypumą: keliose jo tekstų vietose tiesiogiai mi­nimi psichofiziologiniai kalbėtojo trūkumai (silpnas balsas, nedrąsa viešai kalbėti), implikuojantys atitin­kamai neryžtingą ir nevertą pagyrimo poziciją Atėnų politinės sistemos kontekste, sudaro reikšmingą kon­trastą kitur demonstruojamam kalbėtojo ryžtui imtis didingų (panatėniškų, panhelėniškų) temų ir gana aiškiai skelbiamam savo pranašumui prieš kitus ora­torius ir mokytojus, kartais beveik atviram kvietimui jį pagerbti. Šis dvilypumas ir pastebėti kiti oratoriaus įvaizdžio pokyčiai, įvykstantys priklausomai nuo kalbos temos ir progos unikalumo ir paties kalbos kūrėjo amžiaus, verčia subtiliau ir atsargiau vertinti visą Isokrato literatūrinį palikimą, įžvelgiant auto­riaus gebėjimą skirtingai save impersonuoti. Dvily­pumas matomas ir oratoriaus ir auditorijos santykio perspektyvoje. Sau palankios klausytojų grupės iš­skyrimas rodo ne tik oratorių veikiančią psichologinę įtampą, stojant prieš minią (tai aktualu Isokrato kaip nedrąsaus kalbėtojo įvaizdžio šalininkams), bet ir są­moningą savo neeilinės tapatybės įtvirtinimą, užsiti­krinant dalies auditorijos (ar skaitytojų) palankumą (captatio benevolentiae manevras). Savęs pateikimo aspektų analizė straipsnyje pateikiama glaustai. Ji remiama medžiaga, gauta atlikus preliminarų em­pirinį trijų nagrinėjamų tekstų tyrimą – perskaičius ir išrinkus kalbėtojo / rašytojo tiesioginius ir netie­sioginius pasisakymus apie save ir atlikus tam tikrą šios medžiagos grupavimą. Klasifikavimo principas (kuris taip pat aptartas straipsnyje) susijęs su paste­bėjimu dėl retorinės medžiagos žanrinio skirstymo antikinės retorikos mokslo tradicijoje ir su įžvalga, kad tie teorinių nuostatų ir praktinių priemonių as­pektai, kurie taikomi kalbėtojo dėmesį kreipiant į klausytojus, gali būti analogiškai taikomi ir pačiam kalbėtojui. Taigi straipsnyje išskiriami 7 kalbėtojo savęs pateikimo aspektai, apytikriai atitinkantys 7 retorinių kalbų (kaip skirtingas progas atitinkančių strategijų) „pavidalus“ (εἴδη). Jų glaustas aptarimas ekstensyviau yra pateikiamas straipsnio priede, kur, be kita ko, taip pat pateikiama ištraukų iš Isokrato kalbų, iliustruojančių kiekvieną savęs pateikimo taktikos aspektą. Aptariant savęs gynimo aspektą, straipsnyje pamėginta jį sugretinti taip pat su viena iš šiuolaikinių žodinės savigynos strategijų teorijų ir pritaikyti amerikiečių mokslininkų B. L. Ware’o ir W. A. Linkugel’o schemą.