Dažnai teopoetinio diskurso pagrindą sudaro paradoksinis naratyvinės raiškos būdas. Apskritai visose religinių diskursų formose, kur proto pastangomis yra siekiama pažinti ir išreikšti beribę ir amžinybę, prasmės judėjimo erdvė yra labirintinė.
Tiek poetiniai, tiek homiletiniai XVII a. anglų poeto ir pamokslininko Johno Donne’o tekstai rodo, kad metafizinis mąstymas ir juo grįstas sąmojis puikiausiai atskleidžia didžiųjų krikščioniškojo tikėjimo tiesų paradoksalumą.
Paradoksas kaip žanras yra vėlyvojo Renesanso skepsio vaisius. Donne’as šį žanrą mėgo nuo jaunystės, ilgainiui jis tobulai įvaldė paradoksinio mąstymo bei raiškos techniką. Poetui ir pamokslininkui intelektualinis išpuolis tampa labai svarbiu būdu, akimirksniu priverčiančiu skaitytoją ar klausytoją laikinai prarasti racionalią orientaciją, bet tik tam, kad ji atgimdama įgytų naują kokybę. Autorius suvokia, kad laikinas proto aptemdymas yra būtinas, kad būtų sužadintos prasmingos įžvalgos. Pamoksluose paradoksas virsta jėga, paveikiančia auditorijos valią ir išprovokuojančia amžinybės troškulį bei atgailos poreikį. Taiklūs paradoksalūs teiginiai padeda perprasti paslėptą kasdienybės banalumą ir jį įveikti perkuriant tradicinius mąstymo stereotipus. Paradoksas parodo, kad net ir chaotiškiausioje medžiagoje yra galimos kūrybos užuomazgos, kitaip tariant, ir chaosmose slypi tvarkos kodas.
Taikydamas paradokso techniką, Donne’as suvienija nesuderinamas idėjas galutiniam tikslui – tiesai – išsakyti. Individuali kūryba, grindžiama paradoksu – tai grumtynės su neišvengiamais žmonijos istorijos paradoksais. Dažnai autorius tampa savotišku ekvilibristu, rizikingai judančiu per homiletinės stimulo ir atsako taktikos lauką. Tačiau kūrybinis talentas jam padeda aiškų loginį absurdą paversti netikėtai prasminga reveliacija.
Abejonės žmogaus gyvenimo slėpinių loginio suvokimo galimybėmis įkvėpė Donne’ą sukurti ekscentrišką, individualų, daugialypį mirties paradoksą. Pamoksluose aptinkama archetipinio „nėščios mirties“ paradokso subjektyvi metafizinė plėtotė: čia vyraujantis motyvas – tai gyvenimo perėjimas į mirtį ir mirties – į gyvenimą. Šis paradoksas yra dramatinė aukščiausių dvasinių siekių išraiška. Sukrečiantys ir drąsūs, iš loginių mąstymo vėžių verčiantys Johno Donne’o paradoksai skatina ieškoti dvasinio tobulumo per išganymo viltį.