Straipsnyje mėginama pažvelgti į tai, kaip specifinį ikisokratinių mąstytojų rašymo ir filosofavimo būdą suvokia Platonas. Itin daug dėmesio Platonas skiria filosofinėms rašytinio teksto pobūdžio implikacijoms; Platono dialogai kaip rašymo forma atitinka tam tikrą „diskurso žanrą“, suponuojantį savitas tiesos sąlygas savo teiginiams. O ką autorius, tiek dėmesio skyręs filosofijos formai, mano apie ikisokratinių mąstytojų diskurso formą arba žanrą? Lemiamas kontekstas Platono nuostatai šiuo požiūriu suprasti pateikiamas dialoge Sofistas (242–243). Ten Platonas ne tik pateikia ikisokratinių mokyklų „doksografinį paradą“, bet ir mėgina nustatyti ikisokratinės filosofijos kaip tam tikro daugiau ar mažiau vieningo mąstymo horizonto pamatinius trūkumus. Ikisokratinis mąstymas apibūdinamas kaip „mitinis“. Šis nuosprendis liečia ne tik vaizdingas ikisokratikų vartojamas metaforas, bet ir esmines jų filosofinio diskurso prielaidas bei pobūdį. Be to, jis taikomas ne tik kosmologinėms pliuralistų spekuliacijoms ir simbolių gausiam Herakleito bei Empedoklio mąstymui, bet ir Parmenidui bei Elėjos mokyklai, kitur Platono laikomiems griežto filosofinio mąstymo pirmtakais, apibūdinti. Kruopščiau paanalizavus matyti, kad „mitas“ šiuo atveju nurodo į neargumentuotas ikisokratinės filosofijos prisiimamas prielaidas, naratyvinį (o ne argumentacinį) dėstymo būdą beigi nekritišką, nekvestionuojantį sąvokų ir terminų vartojimą.
Šiuo požiūriu eleatiniai mąstytojai ne mažiau „mitiški“ negu ankstyvieji jonėnų pliuralistai, kuriuos Platonas kritikuoja kitur. Su Sofistu turinio ir žodinėmis paralelėmis susijęs kontekstas – dialogoParmenidas įžanga – patvirtina tokį Platono nuostatos ikisokratinių filosofų atžvilgiu skaitymą. Taigi galima teigti, kad Platono Sofiste ikisokratiniai filosofai pirmąsyk konstituojami kaip atskira istorinė-filosofinė kategorija.