Straipsnyje detaliai analizuojamas Tacito pasakojimas apie Germaniko kelionę po Egiptą (Ann. 2.59-60) bei siūloma pažvelgti į šį tekstą platesniame Romos imperijos literatūros, kurioje neretai Egiptas vaizduojamas nepalankiai, kontekste. Po trumpos Egipto vietos graikų ir romėnų literatūroje apžvalgos autorė nagrinėja, kaip Egiptas pristatomas veikalo ištraukoje, atsižvelgdama į tai, koks pasakojimo santykis su vyraujančiais stereotipais bei kokį vaidmenį Egipto aplinkoje atlieka pagrindinis veikėjas Germanikas. Egipto kultūros paminklai (antiquitates), šalies gyventojai bei jų religija buvo dažnai senovės autorių gvildenamos temos, audrinusios skaitytojų vaizduotę. Susižavėjimas šalies istorija, kraštovaizdžiu ir monumentais buvo sumišęs su panieka ir pasibaisėjimu Egipto gyventojų religiniais papročiais bei charakterio bruožais. Straipsnis siūlo pažvelgti į tai, kaip šie trys elementai pateikiami arba, priešingai, ignoruojami Tacito pasakojime, ir šitokiu būdu suteikia galimybę nustatyti, kurie įvaizdžiai gajūs ir tvirti, o kurie lengvai transformuojami.
Šiuo straipsniu siekiama parodyti, kad Tacito pasakojime Egiptas vaizduojamas kur kas įvairialypiškesnis ir šis vaizdavimas neatitinka tradicinės graikų bei romėnų priešiškumo egiptiečių bei kitoms tautoms paradigmos. Istoriko kruopščiai atrinkta medžiaga ir pasakojimo eiga, susilaikant nuo įprastų neigiamų pastabų, kokių randama kituose autoriaus darbuose, įrodo, kad šiuo pasakojimu siekiama ne sukurti etnografinį šalies paveikslą, o įgyvendinti autoriaus tikslus. Tacito pasakojimas apie Germaniko kelionę po Egiptą iliustruoja, kaip šalies aprašymas gali būti panaudotas siekiant perteikti autoriaus antiimperialistines nuotaikas bei paskatinti skaitytoją kritiškesniam žvilgsniui. Panaši tendencija būdinga keletui kitų to paties laikotarpio autorių, tad galima teigti, jog šitoks naujų reikšmių suteikimas seniems įvaizdžiams yra būdingas Romos imperijos literatūrai.