Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės literatūrinį, visuomeninį gyvenimą liudijantys autentiški epistoliniai dokumentai laiškų autorę reprezentuoja kaip itin savitą šio žanro atstovę. Straipsnyje susitelkiama į dramaturginę, žaidybinę S. Čiurlionienės laiškų prigimtį, kuri labiausiai išryškėja asmeninio pobūdžio korespondencijoje, skirtoje šeimos ratui – ypač dukrai Danutei. Bendravimas laiškais kuriamas pagal specifinį teatrinio „žaidimo“ modelį (naudojant teatrinio dialogo principą, režisieriaus instanciją, „dvigubo sakymo“ aplinkybes), atskleidžiantį įvairialypį motinos ir dukros (Aš–Tu; Aš–(Ji)–Tu) santykį. Straipsnyje aptariamos jųdviejų laiškų rašymo strategijos, kurios įvairuoja pagal prisiimtus šeiminius vaidmenis. Pasirenkama tokia komunikacijos strategija, kuri užtikrintų grįžtamąjį ryšį tarp motinos ir dukros.